Kaip pažinti svetimos šalies istoriją? Vienas iš pagrindinių raktų į Lietuvos naratyvą – gyvas liudijimas iš liudytojų lūpų. Šiuo metu lietuvių kalbos besimokantys užsieniečiai Lietuvos edukologijos universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose, apsilankė specialiuosiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namuose“. Ten studentai ne tik bendravo su politiniais tremtiniais, bet ir dainavo, pasakojo savo santykį su mūsų šalimi. Studentams beklausant tikrų senjorų išgyventų istorijas, ne vienas susigraudino. „Netikėtina, jog tremtiniai tiek daug patyrę nelengvų išgyvenimų, nuoširdžiai su mumis dalinosi savo meile ir rūpesčiu“, – pasakojo belgas Thomas de Bluts.
Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų organizatorės Vilmos Leonavičienės teigimu, kasmet užsieniečiai susipažįsta su tais žmonėmis, kurie visai šalia esančiais – seneliais, politiniais tremtiniais. Praėjusiais metais universitete studentai atidarė vienos dienos restoraną „Pasaulio sumuštiniai“, kur vilniečiai galėjo ne tik paragauti įvairiausių pasaulio sumuštinių, bet ir pabendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis. „Šiemet nusprendėme savo tradicinį renginį sujungti su jautria popiete socialinės globos namuose. Susitikimo tikslas buvo pasidalinti džiaugsmu, pozityvumu su vyresniais kartais atstovais. Nieko nėra geriau pajusti gyvą istoriją iš tikrųjų liudytojų. Nuostabus jausmas ir gerumas širdyje aplankė visus buvusius Tremtinių namuose. Daug apsikabinimų, gerumo ir nuoširdžių šypsenų sujungė užsieniečius ir senjorus“, – teigė Vilma Leonavičienė.
Tarp studentų – nemažai lietuviškų šaknų turinčių užsieniečių. Pastarieji su tremtiniais dalinosi savo neįtikėtinomis gyvenimo istorijomis, pasakojo, kaip karo metais jų pačių seneliai buvo priversti trauktis į Argentiną, Kanadą, Kolumbiją. Ne vieną tremtinį sužavėjo, jog svetimšaliai nori išsaugoti lietuvybę, tradicijas savo šalyse.
Studentė Sophio Tabatadze iš Sakartvelo tikino, jog bendravimas su tremtiniais paliko neįkainojamus potyrius. Tad jai sunku nupasakoti savo jausmus. „Tie žmonės turėjo savo tragišką vaikystę ir jaunystę. Dažnai gyveno be namų, buvo ištremti iš Lietuvos, neturėjo maisto. Tačiau mane nustebino jų stiprybė ir tvirtybė. Pastarosios savybės, mano nuomone, padeda išsaugoti Lietuvos istoriją, kultūrą, meilę dainai, poezijai ir žodžiui. Svarbiausia jie išsaugojo viltį, kurios neprarado iki šių dienų. Iki šiol prisimenu vieno tremtinio ištartus žodžius: „išgyvenome tą sunkųjį laikotarpį, dabar niekas mūsų nebeišgandins“, – sako Sophio.
