Ukrainos „premjeriada“ jau pasiekia finišo tiesiąją. Žiniasklaida raibuliuoja dėmesį traukiančiomis antraštėmis, visiems energingai diskutuojant apie tai, kas bus naujasis šalies ministras pirmininkas. Kova dėl „premjero kėdės atlaisvinimo“ atvedė prie parlamentinės krizės ir koalicijos skilimo. Po to, kai deputatams nepavyko atstatydinti vyriausybės, iš koalicijos pasitraukė partija „Savipagalba“ („Samopomošč“) ir Julijos Tymošenko „Batkivščina“. Be to, perrinkimai jiems reikalingas ne dabar, o arčiau link rudens, kai ukrainiečių nuotaikos pasikeis dėl sumažėjusio pragyvenimo lygio ir naujų skausmingų vyriausybės sprendimų. Mažoms partijoms visiškai nereikia formuoti Ministrų kabineto ir prisiimti atsakomybę už šalies ekonominį ir politinį gyvenimą. Labai įdomu ir dėmesio verta tai, kai nors ir aršiai kovodamos už dabartinio ministro pirmininko nušalinimą nuo pareigų, nei viena iš koalicijos išėjusi frakcija nepateikė savo kandidato į šį postą. Prezidentas pateikė siūlymą vyriausybės vadovo postą suteikti tiek Julijai Tymošenko, tiek „Savipagalbos“ lyderiui Andrejui Sadovui – tačiau sulaukė ganėtinai vienareikšmiško atsisakymo.
Pati skaitlingiausia parlamento partija „Petro Porošenkos blokas“ (PPB) į premjero postą pasiūlė dabartinį parlamento pirmininką Vladimirą Groismaną, o „Tautos frontui“, kaip kalbama, yra rezervuoti penki ministrų portfeliai. Parlamentinių frakcijų lyderių derybos tęsiasi. Tačiau, kad ir koks bus jų rezultatas, dabar jau yra akivaizdu, kad bet koks ministras pirmininkas kiekviename savo žingsnyje bus visiškai priklausomas nuo prezidento. Dabar egzistuojančios sistemos sąlygomis Ukraina yra pasmerkta arba visiškai nefunkcionuojančiai valdžiai, arba autoritarinio režimo formavimuisi.
Pradžiai būtina paaiškinti, kad Ukraina – tai parlamentinė respublika. Ir ne tik todėl, kad ministras pirmininkas joje yra faktinė vyriausybės galva, o dar ir dėl to, kad parlamento suformuota vykdomoji valdžia yra jam nepavaldi, o Parlamentas nėra pavaldus Ministrų kabinetui. Tai yra klasikinis parlamentinės sistemos valdžios pasiskirstymas, kuriame įstatymų vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžios formuojasi kaip savarankiškos, nepriklausomos ir lygiavertės šakos. Esant prezidentinei valdymo formai, prezidentas, skirdamas vykdomąją valdžią, faktiškai tampa jos galva. Tokiu atveju įstatymų kūrėjai gali daryti įtaką ir kitaip kontroliuoti nuo prezidento „priklausomą“ vykdomąją valdžią, tačiau negali jos formuoti.
Nesiimsiu dabar aptarinėti, kuris iš šių valdžios struktūros modelių yra sėkmingesnis. Mus domina visai kas kita. Parlamentinės ir prezidentinės valdymo formų esmė yra ne tiek tai, kas formuoja skirtingas valdžios šakas, o visa toji priežiūros ir pusiausvyros sistema, kuri leidžia vyriausybei balansuoti ir funkcionuoti pasirinkto modelio rėmuose.
Ukrainos politiniam laukui yra būdingas valdžios formavimo proceso įstatyminių normų neaiškumas ir apskritai logikos trūkumas. Klasikiniu atveju, kai parlamentiniame modelyje rinkėjai balsuoja, jie renka ministrą pirmininką ir partiją, kuri, jo nuomone, turėtų formuoti koaliciją. O štai Ukrainoje į vieną ir tą patį parlamentą vienuose ir tuose pačiuose rinkimuose balsuojama tiek už partiją, tiek už savarankišką kandidatą. Kai partiniai ir „nepriklausomi“ deputatai atsiduria parlamente, jų funkcijos nesiskiria. Vienintelis skirtumas yra tas, kad, balsuodamas už partiją, rinkėjas supranta, kad balsuoja už tą politinę jėgą, kurią norėtų matyti koalicijoje, o balsuodamas už savarankišką atstovą, jis nėra garantuotas, ar jo išrinktasis neišeis iš frakcijos ir neprisijungs prie „nefrakcininkų“. Praėjusią savaitę du Petro Porošenkos bloko partijos sąrašo deputatai, pasitraukę iš prezidento frakcijos, neteko savo deputatų mandatų. O štai iš tų, kurie į parlamentą pateko per daugumos apylinkes, mandatai frakcijos sprendimu atimti būti negali.
Deputatų skirstymas (proporcija 50:50) į „sąrašininkus“ ir „nepriklausomus“ – tai pagrindas politinei korupcijai, o ne tautos valios išraiškos įsikūnijimas. Tokia sistema labai smarkiai keičia piliečių išreiškiamos valios rezultatus. Pavyzdžiui, per praėjusius parlamentinius rinkimus, pagal politinius sąrašus praktiškai dvigubai didesnę balsų persvarą surinko Arsenijaus Jaceniuko „Tautos frontas“. Tačiau pačia didžiausia frakcija, kaip žinome, tapo prezidentinė. Ir dabar mums štai kyla klausimas: ar rinkėjai suprato, ar įtarė, kad jų renkami nepriklausomi kandidatai prisijungs prie prezidento frakcijos? Ir jeigu jie tai suprato, kodėl tada nebalsavo už prezidento partiją, kuri rinkimų finišą pasiekė antru numeriu?
Dar vienas svarbus ypatumas yra tai, kad partijos yra formuojamos iš viršaus, kaip lyderio projektai, kuriuose eiliniai nariai tėra masuotė, o partijos aktyvistai – karaliaus svita. Ukrainos prezidentas – ne šiaip sau koks nors partijos statytinis. Jis yra jos vienintelis lyderis, vadovas, duodantis įsakymus savo deputatams ir ministrams, paskirtiems į postus koalicinio susitarimo ribose. Taip ir dabartiniame Ministrų kabinete, nepaisant to, kad ministras pirmininkas yra laikomas faktine vyriausybės galva, prezidento partijos ministrai-statytiniai visai nesigėdindami pareiškė, kad jie atlikdami pareigas vadovaujasi prezidento aparato įsakymais.
Kai žurnalistai pasiteiravo buvusio Ūkio ministro Aivaro Abromavičiaus, ar jis ką nors informavo apie tai, kad jam buvo daromas politinis spaudimas, jis atsakė: „Taip, aš apie tai kalbėjau su prezidento administracija“. O ar jis aptarė šią situaciją su savo tiesioginiu viršininku – ministru pirmininku Arsenijumi Jaceniuku? Buvo akivaizdu, kad tai Abromavičiui nė į galvą nebuvo atėję. Juk jo kandidatūrą į ministrų kabinetą paskyrė prezidentas. Šiandien parlamentas, būdamas parlamentinės valdymo formos pagrindu, yra visiškai nesavarankiškas ir neturi jokių įtakos svertų prezidentui ir jo administracijai. Dar daugiau – akivaizdu, kad prezidentas daro įtaką ir vykdomajai valdžiai, ir įstatymų leidžiamajai valdžiai. O tai apie kokią vykdomosios valdžios šakos nepriklausomybę mes tokiu atveju galime kalbėti?
Dar vienu labai daug pasakančiu faktu galima laikyti dabartinės koalicijos „dalinį išbyrėjimą“. Po to, kai koaliciją formavusios partijos pranešė apie savo pasitraukimą, paaiškėjo, kad Ukrainos Konstitucijoje, po padarytų pataisų, neliko išstojimo iš koalicijos mechanizmo. Tai reiškia, kad paskelbti apie pasitraukimą galima, tačiau iš tiesų pasitraukti – ne. Parlamentinės koalicijos išformavimas lieka išimtinai prezidento rankose. Jei jis nuspręs, kad koalicija egzistuoja, ji ir egzistuos, net jei visi deputatai paliks jos gretas. Jei prezidentas nenori priešlaikinių rinkimų, tai de facto įgaliojimai lieka Arsenijui Jaceniukui. Ar tai reiškia, kad jis bus pilnateisis parlamentinės-prezidentinės Ukrainos ministras pirmininkas? Labai abejotina.
Kai žurnalistai pasiteiravo buvusio Ūkio ministro Aivaro Abromavičiaus, ar jis ką nors informavo apie tai, kad jam buvo daromas politinis spaudimas, jis atsakė: „Taip, aš apie tai kalbėjau su prezidento administracija“. O ar jis aptarė šią situaciją su savo tiesioginiu viršininku – ministru pirmininku Arsenijumi Jaceniuku? Buvo akivaizdu, kad tai Abromavičiui nė į galvą nebuvo atėję.
Apskritai, net nesvarbu, ar premjeras bus prezidento statytinis, ar šio oponentas. Susiklosčiusiame modelyje absoliučiai nesvarbu, kas vadovauja vyriausybei ir kaip yra išsidalinami ministrų portfeliai. Tokia vyriausybė yra nepajėgi jokiems sprendimams, prieštaraujantiems prezidento pažiūroms. Prieš mus ne pusiausvyra paremta valdžia, o pagrindas šantažui ir kvietimas sąmokslui.
Jei viena valdžios šaka privalo visą laiką priešintis kitai, tai tokia valdžia yra nefunkcionuojanti. O tai ir yra krizė. Tačiau jei jokios priešpriešos nėra, o tariamai „nepriklausoma“ valdžios šaka privalo paklusti kitos valdžios šakos reikalavimams ir įsakymams, tai ji jau nėra nepriklausoma. Tokio neaiškaus valdžios modelio sąlygomis, užtikrinti „produktyvų vyriausybės darbą“ ir užkirsti kelią politinėms krizėms, galima ne visuotinio konsensuso keliu, o tik visiškai prezidentui perėmus visus įgaliojimus ir sau pavergus Aukščiausiąją Radą ir Ministrų kabinetą.
Tokia sistema nesiūlo revoliucionieriškų inovacijų. O svarbiausia, sistemoje, kuri dabar yra susiformavusi Ukrainoje, krizės yra jau užprogramuotos. Lygiai taip pat, kaip joje yra užprogramuotas nuolatinis šalies judėjimas į autoritarizmo pusę. Ukrainoje nėra politinės pusiausvyros ir kontrolės sistemos, kuri leistų valstybiniam organizmui tinkamai ir pilnavertiškai funkcionuoti. Politiniam dialogui yra būtinas valdžios pasidalijimo principas, o ne klaniškumas ir korporaciniai interesai arba „savi žmonės svarbiuose postuose“. Politikos elitas privalo ne tik paprasčiausiai susitarti dėl tų punktų, pagal kuriuos jie sudaro koaliciją, ir dėl tų, ką pasodina vadovauti ministrų kabinetui, o dėl tų atsakomybės sričių, kurios privalo būti apibrėžtos kiekvienai iš politikos šakų.
Tai, kas vadinama „Ukrainos politikos krize“, neturi vienareikšmiško sprendimo. Tai yra valdžios ir atsakomybės už ją disbalanso krizė. Išbalansuota Ukrainos valdymo sistema, kad ir kokia atgrasi būtų, yra labai gyvybinga. Tol, kol rinkėjai neprisiima atsakomybės už tuos, kuriuos atveda į valdžią, politiniai lyderiai – už tuos, kuriuos jie „atsitempia“ per sąrašus ir atskirai, valdžia – už tą modelį, kuris nereguliuoja vyriausybės funkcionavimo, Ukraina pasmerkta gyventi nuolatinės „valdžios be atsakomybės“ krizės, besimainančios vietomis su „anarchijos be atsakomybės“ krize, sąlygomis.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
