Režisavo: Paul Dalio. Vaidina: Katie Holmes, Luke Kirby, Christine Lahti, Griffin Dunne, Bruce Altman, Maryann Urbano.
Tegu brandūs suaugusieji rauko nosis kiek tik nori: nuoširdi, ambicinga, maniakiškai poetiška romantinė Paulo Dalio juosta „Ugnies paliesti“ (kartais nurodomas ir alternatyvusis juostos pavadinimas „Mania Days“) yra skirta jauniems, aistringai kūrybiškiems žmonėms, kuriems svarbu išradinėti ir mylėti. Žiūrovui visai nereikia pačiam turėti bipolinio sutrikimo, kad lengvai įsitrauktų į bendrą rašytojos Karlos (Katie Holmes) ir poeto Marko (Luke Kirby) maniją. Jie abu buvo išplėšti iš pasaulio, kuriame jautėsi svetimi ir prieš jų pačių valią uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Kaip ir priklauso, jie pradžioje nesutaria, tačiau galiausiai tarp jų įsižiebia ugnelė ir gimsta nauja, laukinė ir nevaldoma meilė. Netrukus Marko, įkvėptas perskaitytos (ir neteisingai interpretuotos) psichologės Kay Redfield Jamison knygos „Touched With Fire: Manic-Depressive Illness and the Artistic Temperament“, įtikina Karlą džiaugtis tuo, ką kiti vadina pamišimu, ir naudotis savo sugebėjimu aiškiau matyti, daugiau kurti ir pilnavertiškiau gyventi. Taip, kaip jis.
Ir jie gyvena: randa būdų nevartoti vaistų, iš plastikinių kėdžių ir plastilino ligoninės rūsyje stato raketą, kalbasi, šypsosi, užbaigia vienas kito sakinius apie piramides ir Van Gogą, nemiega kelias naktis iš eilės, kažko įpila į budinčio sanitaro, kuriam pavesta juos išskirti, gėrimą ir tiki, kad tuoj atskleis visatos paslaptis. Aišku, žiūrovai turbūt nieko panašaus nėra darę, tačiau kiekvienas atpažins tą jausmą, ką reiškia pažinti ir atrasti kitą žmogų, kuris mąsto taip pat kaip tu ir kurį, regis, pažinojai dar iki jūsų susitikimo akimirkos.
Vis labiau vienas nuo kito priklausomi žmonės elgiasi vis labiau pamišėliškai, nepaisydami savo artimųjų nerimo. Ir tik Karlai pastojus abu nenoromis pabando gyventi nuobodų „normalų“ gyvenimą, kurį suteikia receptiniai vaistai, tačiau istorija tuo nesibaigia...
Ir jie gyvena: randa būdų nevartoti vaistų, iš plastikinių kėdžių ir plastilino ligoninės rūsyje stato raketą, kalbasi, šypsosi, užbaigia vienas kito sakinius apie piramides ir Van Gogą, nemiega kelias naktis iš eilės, kažko įpila į budinčio sanitaro, kuriam pavesta juos išskirti, gėrimą ir tiki, kad tuoj atskleis visatos paslaptis.
Šis filmas kai kuriems žiūrovams gali priminti „Days of Wine and Roses“, „David and Lisa“ ir bet kokį kitą filmą apie apsvaigusius (nuo jausmų, nuo vaistų ir nuo narkotikų) įsimylėjėlius, kurie 8 dešimtmetyje net sudarė atskirą požanrį. Tačiau, skirtingai nuo daugelio panašias temas gvildenančių juostų, ši gyvybinga, tačiau reflektyvi drama nesiima romantizuoti psichikos negalavimo kaip kažkokios ypatingos palaimos būsenos ir nepateikia gydytojų, artimųjų ir kitų susirūpinusių žmonių kaip nieko nesuprantančių niurzgų, ar, juo labiau, svetimą gyvenimą kontroliuoti siekiančių blogiukų. Jaunuolių tėvus suvaidinę Christine Lahti, Griffinas Dunne’s ir Bruce’as Altmanas atliko puikius (meistriškai paties Dalio parašytus) vaidmenis, kurie yra kur kas sudėtingesni nei standartiniai stereotipai, prie kurių esame įpratę.
Pats Dalio yra viešai kalbėjęs apie jam pačiam kilusius sunkumus ir iššūkius kontroliuojant savo bipolinį sutrikimą (jis vaistus vartoja, ne taip, kaip Karla ir Marko), kas tikrai paskatins kai kuriuos žiūrovus ir kritikus „Ugnies paliestuose“ ieškoti autobiografinių elementų. Tačiau net jei nė vienas iš pagrindinių veikėjų nėra režisieriaus alter ego, galima drąsiai teigti, kad jo asmeninė patirtis padėjo suteikti autentikos šiai juostai, net jei ji ir yra tik vaizduotės vaisius. (Nors tai gali nuskambėti nejautriai, tačiau būtent paties režisieriaus asmeninis santykis yra vienas iš stipresnių šį filmą reklamuojančių aspektų – kaip ir Dalio mokytojas Niujorko universiteto Kino mokykloje Spike’as Lee, kuris yra vyriausiasis šio filmo prodiuseris.)
Tokia pat autentika persmelkti ir abu pagrindiniai juostos personažai: tiek Holmes, tiek Kirby sublizga savo sudėtinguose vaidmenyse, kurie įtikina ir kiekvienas atskirai, ir duete. Abu aktoriai kuria skausmingai autentiškus, nors ir labai skirtingus, paveikslus. Jie dera kartu, jie daro įspūdį, jie sujaudina žiūrovą. O Holmes dar ir užčiaupia burnas tiems, kurie iki šiol garsiai reiškė abejones jos aktoriniais sugebėjimais.
Tai nėra juosta kiekvienam, o greičiau jaunesniam žiūrovui: tam, kuris liūdi, kuris kelia klausimus apie gyvenimą ir meilę, kuris jaučiasi nesuprastas. Tai juosta, kuri neturi potencialo išpopuliarėti, tačiau gali tapti puikia alternatyva gausybei labai viena į kitą panašių juostų, vis plūstančių į mūsų kino ekranus.
