Dvi žurnalistės Lietuvoje apsimetė lietuvaitėmis, ištekėjusiomiss už musulmonų vyrų ir atliko socialinį tyrimą. Merginos pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.
Šis lietuvių tolerancijos egzaminas truko 4 dienas ir moterims suteikė įvairiausių emocijų, tyrimą, publikuotą savaitraštyje „Veidas”, aprašė svetainė media4change.org.
„Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai, nes ir vieni, ir kiti dėl visuomenės netolerancijos ir stereotipinių nuostatų yra priversti gyventi dvigubą gyvenimą. Tik vieni net nuo artimųjų slepia savo seksualinę orientaciją, o kiti – pasirinktą tikėjimą ir jo reikalavimais grįstą gyvenimo būdą,“ – rašė žurnalistės.
Tyrėjos neslėpė, kad pirmieji žingsniai, vilkint juodą musulmonų drabužį, buvo nelengvi. Vilniaus Gedimino prospektu vaikštinėjusios Giedrė ir Jurgita nesitikėjo susilaukti tiek dėmesio. Juk pagrindinėje gatvėje sutinkami įvairių tautybių žmonės. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius“, - prisiminė merginos.
Iš „musulmonių“ buvo juokiamasi ir joms pavymui šūkaujamos įvairiausios įžeidžiančios frazės. Veriantys žvilgsniai, šnabždesiai ir slapčia daromos nuotraukos moteris labai glumino: „Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi“.
Žurnalistės tvirtino, kad vos įžengus į turgų, visų akys iššoko iš orbitų. „Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs“. Tačiau ne visi prekybininkai išsigando ir kvietė moteris užsukti pasižiūrėti naujų skarelių kolekcijų.
Vienas iš tyrimo tikslų buvo bandymas susirasti darbą. Merginos skambino į didžiuosius prekybos centrus ir klausinėjo, ar jiems netrūksta darbuotojų. Kone visi patvirtino, kad jiems trūksta darbo jėgos, tačiau merginoms atvykus į darbo pokalbį, jų paslaugų buvo švelniai atsisakyta. „Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote,“ – skėsčiojo rankomis „Rimi“ darbuotojos.
Tačiau ne visur su „musulmonėmis“ buvo elgiamasi lyg su ateivėmis. Ligonių kasose apsilankiusios merginos bandė gauti Europos sveikatos draudimo kortelę. Tačiau tam moteris turėjo patvirtinti vienos iš merginų, dėvėjusios veido šydą, tapatybę. Vis dėlto darbuotoja merginai pasiūlė šydą trumpam nusisegti privačioje patalpoje ir tik prieš ją – moterį.
Eksperimento dalyvės pripažino, kad toks subtilus ligonių kasų tarnautojos elgesys maloniai nustebino. „Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų“.
Merginos patvirtino, kad visi bandymai išsinuomoti butą taip pat buvo sėkmingi. Įžengusios neįprastai apsirengusios moterys kiek sutrikdė būstų šeimininkus, bet pabendravusios ir atsakiusios į visus klausimus („O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?”) visi ledai buvo pralaužti.
„Jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės“ , - aiškino tyrimo dalyvės.
Atlikusios tyrimą merginos pripažino: „Vilkėdamos musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo“. Tyrimą atliko Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė ir Giedrė Buivydienė savaitraščiui „Veidas“.
