Papasakokite anekdotą ir galbūt kažką prajuokinsite. Bet papasakokite anekdotą koledžo teritorijoje ir kas nors gali jus paskųsti mokymo įstaigos administracijos Išankstinių nusistatymų reagavimo komandai (priklausomai nuo koledžų ir universitetų šis pavadinimas kinta, bet esmė lieka ta pati) – orveliškai įstaigai, kuri pradeda tyrimus prieš studentus ir mokyklos darbuotojus, kurie pasako ką nors netinkamo.
Netinkama dalykas gali būti bet kokia pastaba, gestas, juokelis ar komentaras, kuris ką nors dėl kokių nors priežasčių įžeidžia. „Prasižengėlis“ gali būti įskųstas administracijai, kuri užveda kiekvieno galimo pažeidėjo bylą, pasiūlo jam būdus būti politiškai korektiškesniam, o jo pavardę kartais net perduoda disciplinariniams komitetams.
Štai Oregono universiteto Išankstinių nusistatymų reagavimo komanda (BRT) kasmet išplatina savo veiklos ataskaitą. Naujausioje ataskaitoje – visų 85 pernai metais tirtų atvejų santraukos. Šios santraukos – šokas bet kam, kas mano, kad universitetai bent jau pusėtinai užtikrina žodžio laisvę.
„Studentas pranešė, kad dėstytojas savo asmeniniame tinklalapyje parašė įžeidžiantį komentarą, – rašoma santraukoje. – Mes susitikome su įvykį pranešusiu asmeniu, o mūsų atstovas su minėtu profesoriumi aptarė situaciją.“
Kai „buvo pranešta, kad plakate pavaizduotas žmogus savo išvaizda galimai kėlė nemalonias asocijacijas bei gėdino didesnių kūno apimčių asmenis“, pranešusiajam „buvo suteikta moralinė parama“, personalo narys, pasakęs „kultūriškai nejautrią repliką“ buvo perduotas studentų tarybos svarstymui, o kai anonimas pasiskundė, kad studentų laikraštis nespausdina pakankamai transseksualių autorių, buvo surengtas posėdis su laikraščio redaktoriais. Šis posėdis ataskaitoje buvo pavadintas „edukacinio pokalbiu“. Objektyvesnis vertintojas būtų galėjęs tai pavadinti universiteto pastangomis priversti studentišką žiniasklaidą atlikti reikalaujamus pokyčius redakcijoje.
Santraukos yra labai abstrakčios, todėl neaišku, kas iš tiesų buvo pranešta. Ar „kultūriškai nejautri“ replika buvo tikrai kažkas rimto, panašaus į žodį iš „n“ raidės, ar kažkas ganėtinai nekalto, pvz., „amerikietis“. Nėra abejonių, kad tarp pranešamų įvykių yra ir rimtų rasizmo, seksizmo ar kitokios diskriminacijos apraiškų, tačiau BRT neskiria tikro priekabiavimo ir paprasčiausiai įžeistų jausmų. BRT visada yra besiskundžiančiojo pusėje, kad ir koks kvailas skundas būtų.
Tokios grupės, kovojančios su diskriminacija ir išankstiniais nusistatymais, per pastaruosius kelis metus išplito po visą šalį ir dabar veikia daugiau nei 100 įvairių universitetų ir koledžų teritorijose (taip pat ir Čikagos universitete). Jų misija dažniausiai yra vienoda – garantuoti, kad universitetas būtų „saugi“ vieta. Kitaip sakant „tyli“ vieta.
Nes apkaltinti kažką išankstiniu nusistatymu, nejautrumu ar diskriminacija yra nepaprastai lengva. O tokios organizacijos, kurios skatina pranešti apie „įžeidžiamus“ atvejus ir leidžia tai daryti anonimiškai ar net ne pačiam nukentėjusiajam, paverčia tai dar paprastesniu dalyku. Tiesiog praneškite „pažeidėjo“ vardą ir pavardę ar kitus duomenis bei jo „nusikaltimą“ ir pas jį prisistatys moralės sargai. Nėra jokių standartų ar gairių, kas yra laikoma diskriminaciniu pažeidimu. Trumpai tariant, jei pamatėte situaciją, kurioje kieno nors jausmai buvo įskaudinti, ar atrodė įskaudinti, ar galėjo būti įskaudinti – pirmyn, praneškite apie pažeidėją. Ypatingas dėmesys skiriamas nejautrumui susijusiam su aukos rase, religija, lytimi, neįgalumu, politinėmis pažiūromis, amžiumi, socialine klase, kūno apimtimis.
Advokatas iš Individo teisių švietime fondo Azharas Majeedas nerimauja, kad universitetai per griežtai ir per smarkiai kišasi į universitetų narių tarpusavio bendravimą. „Galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių tai turės ilgalaikėje perspektyvoje“, – sako jis.
Pavyzdžiui, dėstytojas gali nuspręsti, kad jam naudingiau paskaitose neaptarinėti kokių nors svarbių, tačiau kontroversiškų temų, dėl kurių gali būti įskųstas administracijai. Tai pastebima jau dabar: teisės profesoriai nesiima dėstyti seksualinių nusikaltimų teisės, nes per daug studentų skundžiasi medžiagos jautrumu ir neigiamu poveikiu jų būsenai, sako Jeannie Suk iš Harvardo universiteto. Tai reiškia, kad būsimiesiems advokatams, prokurorams ir teisėjams rimtai trūks šios srities žinių tik todėl, kad auditorijose yra pamažu slopinama žodžio ir informacijos laisvė.
