Rugpjūčio 24-ąją Ukraina švenčia savo Nepriklausomybės dieną. Tą dieną 1991-aisiais metais Ukrainos sovietinės socialistinės respublikos Aukščiausioji taryba priėmė Aktą, skelbiantį Ukrainos nepriklausomybę, o 1991 metų gruodžio 1 dieną jis buvo patvirtintas Ukrainos visuotiniu referendumu. Ukrainiečių tauta pati nusprendė savo likimą, Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti, o Vladimiras Putinas gavo savo pamėgtąją „geopolitinę traumą“, kuri kaip tik ir apibrėžė visą posovietinio periodo Rusijos vidaus ir užsienio politiką.
Iš tiesų Ukraina turėjo dvi „nepriklausomybės dienas“. 1991 metų liepos 16 dieną buvo švenčiama pirmoji Ukrainos suvereniteto paskelbimo diena. Ji buvo skirta paminėti tam, kad prieš metus – 1990-ųjų liepos 16-ąją – Ukrainos sovietinės socialistinės respublikos Aukščiausioji taryba priėmė „Ukrainos SSR valstybinio suvereniteto deklaraciją“. Šiandien būtent šią datą labai mėgstama atsiminti Maskvoje, mat ji yra tiesiogiai susijusi su kitu labai svarbiu įvykiu – „Suverenitetų paradu“ – ir sovietinės nomenklatūros bandymu sustabdyti SSRS griūtį, kuriant deklaratyviai „suverenias valstybes“, kurios po to turėjo „savanoriškai susijungti į Suverenių valstybių sąjungą“.
Nepriklausomybės diena yra viena labiausiai paplitusių nacionalinių valstybinių švenčių pasaulyje. Šią šventę švenčia dauguma pasaulio valstybių, ir ji dažniausiai pažymi valstybės įkūrimą, atsiskyrimą nuo kitų valstybių arba nutrauktą okupaciją. Centro sankcionuotas „naujų valstybių susikūrimas“ po naujo sąjungos susitarimo pasirašymo turėjo padėti paremti valstybinę mirštančios SSRS konstrukciją „nepriklausomų šalių piliečių valia“.
1990 metų birželio 12 dieną Pirmajame Rusijos sovietinės federacinės socialistinės respublikos (RSFSR) deputatų suvažiavime buvo priimta „RSFSR valstybinio suvereniteto deklaracija“. Be to, kad buvo paskelbta apie Rusijos Federacijos suverenitetą ir pasiryžimą sukurti „naują demokratinę ir teisinę valstybę atnaujintos Sovietų Sąjungos sudėtyje“, deklaracijoje taip pat buvo įtvirtinta RSFSR Konstitucijos ir kitų įstatyminių aktų pirmenybė prieš SSRS įstatymus. Šią deklaraciją pasirašė Aukščiausios RSFSR tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas. Rusija savo „suverenitetu“ aplenkė Ukrainą keturiomis dienomis ir iki pat šių dienų niekas Kremliuje neprieštarauja Jelcino sukurtai Rusijos Federacijai. Tačiau 1990 metų birželį priimti dokumentai turėjo padėti pagrindą užgimti naujai Sovietų Sąjungai, o ne sukurti iš tiesų nepriklausomas valstybes.
Dėl Kremliaus nesankcionuoto Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo labai dažnai yra „kaltinama“ ukrainiečių komunistų funkcionierių baimė, kurią jie jautė perdėtai reformatoriškai Boriso Jelcino energijai. Dalies SSRS valdžios bandymas 1991 metų rugpjūtį nušalinti nuo valdžios Gorbačiovą ir užkirsti kelią naujo sąjungos susitarimo, grįžtančio prie klasikinės sovietinės sąrangos, pasirašymui, o taip pat Jelcinas ant tanko, „kviečiantis rusų tautą į kovą už demokratines vertybes“, tuometinei Ukrainos valdžiai padarė tokį įspūdį, kad Nepriklausomybės paskelbimas jai tapo bandymu atsiriboti nuo Jelcino Rusijos, o ne nacionalinės laisvės siekiu. Gal ir taip. Visiškai gali būti, kad 1991 metų rugpjūtį Nepriklausoma Ukraina susikūrė kaip Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino skelbiamų demokratinių reformų Rusijos viduje antitezė. Vis dėlto, istoriniame kontekste, Ukrainos gauta nepriklausomybė ir auganti nacionalinė savivoka buvo natūrali reakcija į imperinius Maskvos siekius.
Rusijos prezidento ambicijos tada susirėmė su įprasta „sričių“ valdymo centro schema. Jelcinas siekė, kad naujoji „suverenių valstybių sąjunga“ būtų valdoma iš Rusijos Federacijos. Būtent jis atsisakė „sąjunginio valdymo“, kūrusio SSRS subjektų lygiavertiškumo iliuziją, ir ėmėsi Rusijos hegemonijos posovietinėje erdvėje kūrimo krypties. Vladimiras Putinas paveldėjo šalį, kurią sukūrė Borisas Jelcinas, ir kuri tebuvo vos keliomis dienomis vyresnė už „suverenią Ukrainą“. Iš principo, jis nieko neišgalvojo, ir nieko neišrado. Jis tik tęsė anksčiau nustatytą buvusių sąjungos respublikų įsisavinimo kursą.
Mus šioje istorijoje domina ne tiek pačios priežastys, kodėl Ukrainos komunistinė valdžia po 1990 metų suvereniteto paskelbimo žengė tokį žingsnį ir, iš karto po rugpjūčio mėnesį įvykusio GKČP pučo, paskelbė Ukrainos Nepriklausomybę (su kuo Maskvoje iki šiol nesugebama susitaikyti), o greičiau tas faktas, kad istorinių procesų sustabdyti paprasčiausiais neįmanoma.
Ukrainos Nepriklausomybės paskelbimas yra natūralus istorinis procesas. Viskas, kas vyko po to – ekonominė ekspansija, Maskvos palaikomos prorusiškos partijos ir judėjimai, prekybiniai ir energetiniai karai iki pat Krymo aneksijos ir Donbaso okupacijos – visa tai aiškiai demonstruoja, kad Ukrainoje vyksta tikros nacionalinės nepriklausomybės siekimo procesas, kai tuo tarpu pati Rusija visus tuos istorinius įvykius įšaldė. Rusija Nepriklausomybės dienos paprasčiausiai neturi. O Ukraina turi. Ir su kiekvienais metais Ukrainos nepriklausomybės specifikos suvokimas veda Ukrainą vis toliau nuo imperinio „pseudosuvereniteto“ modelio. Vietoj „Ukrainos SSR suvereniteto akto“ (sąjunginės respublikos atskyrimo nuo mirštančio sovietinio kūno operacija ir jos persodinimo į naują valstybinę formą) atsirado „Nepriklausomybės aktas“, kurio rezultatu tapo naujai susikūrusi Ukrainos valstybė. Istorinė Ukrainos reikšmė ir kryptis iš esmės pasikeitė.
Prieš 25 metus buvo paskelbta nepriklausomybė. Ir nors tuo metu mažai kas Ukrainoje suprato, ką ji reiškia, šalis pradėjo judėti tolyn nuo Maskvos. Tai, kas iš pradžių buvo vertinama kaip nepriklausomybė nuo SSRS, su laiku pavirto į savotišką socialinį ir visuomeninį suverenitetą, atskyrusį šiuolaikinius ukrainiečius nuo šiuolaikinių rusų. Pavyzdžiui, ukrainiečių įprotis laisvai kalbėti, laisvai rinkti ir laisvai veikti peraugo į gebėjimą valdžią vertinti tiesiog kaip paslaugas. Tegu tos paslaugos yra brangiai kainuojančios ir nekokybiškos, tačiau valdžios reikšmė yra antraeilė tautos reikšmei. Rusijos visuomenė ėjo kitu keliu. Ji išmoko valdžiai suteikti sakralinę reikšmę, ko niekada nebuvo buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ukrainiečiai visada mano, kad valdžia jiems turi įsipareigojimų ir prievolių, o rusai visada turi įsipareigojimų ir prievolių savo valdžiai: tikėti, remti, teisinti, girti ir sutapatinti ją su šalimi. Kad ir kiek panašumų kas matytų tarp ukrainiečių ir rusų, tai visada išlieka esminiu šių visuomenių skirtumu.
Kad ir kokios nuomonės ukrainiečiai ir rusai būtų apie bendrą sovietinę praeitį, šiandien yra akivaizdu, kad jie ją suvokia visiškai skirtingai. Jei Ukrainoje „bendra“ reiškia lygybę, tam tikrą „tautų broliją“, vadovaujamą iš vieno centro, tai rusams SSRS tėra viena iš Rusijos imperijos formų, užtikrinanti jiems viršenybę prieš kaimynų žemes ir likimus. Būtent Putinas, transformuodamas šiuolaikinę Rusiją pagal SSRS paveikslą ir panašumą, tuo pat metu siekdamas rusiško imperinio viešpatavimo, tapo pagrindine priežastimi, kodėl ukrainiečiai vis dažniau Ukrainos nepriklausomybę sieja ne su pasitraukimu iš SSRS sudėties, o su laisvės nuo rusų okupantų pasiekimu. Šiandien nepriklausomybės akcentas persikėlė nuo atsiskyrimo nuo suniveliuoto sovietinio valstybingumo prie užsibaigusios rusų okupacijos, sugriovusios ukrainiečių valstybingumą dar Petro I ir Jekaterinos II laikais. Kodėl taip yra? Nes sunku priimti neseną bendrą būtį tos pačios valstybės ribose kaip „savanorišką aktą“, kai čia ir dabar vyksta nacionalinio išsivadavimo karas.
Rusijos visuomenė ėjo kitu keliu. Ji išmoko valdžiai suteikti sakralinę reikšmę, ko niekada nebuvo buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ukrainiečiai visada mano, kad valdžia jiems turi įsipareigojimų ir prievolių, o rusai visada turi įsipareigojimų ir prievolių savo valdžiai: tikėti, remti, teisinti, girti ir sutapatinti ją su šalimi.
Kuo stipriau Rusija grims į sovietinį melą, tuo greičiau ukrainietiškas valstybingumas įgaus nacionalinių bruožų. Juk nacionalinių valstybių kūrimas visada yra atsakymas į imperijos keliamą grėsmę. Kadangi Rusija niekada nesiekė atgauti nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, o dar daugiau, savanoriškai pati pakeitė tą kitas šalis pavergti siekiantį monstrą, kurio gyvybingumo palaikyti nebuvo įmanoma jau prieš 25 metus, ji taip niekada ir nepajudėjo savo pačios suvereniteto susiformavimo keliu. Rusijos mutacija vis labiau nutolins ją nuo atpažįstamų sovietinių standartų, o tai vis labiau prisidės prie nacionalinės ukrainiečių savimonės stiprėjimo.
Dabartinis Rusijos lyderis Sovietų Sąjungos žlugimą laiko „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa“ ir sieja jį su ukrainiečių tautos sprendimu dėl nepriklausomybės. Nors, žiūrint logiškai, jam verčiau reikėtų rūpintis gresiančia kita katastrofa, jei jis neatsisakys savo idėjų gaivinti Rusijos imperiją, kai tam nėra nei istorinių sąlygų, nei materialinių resursų. Šiuolaikinė Rusija ir šiuolaikinė Ukraina turi vis mažiau sąlyčio taškų integraciniam dialogui, kaip ir negali vykti dialogas tarp organizmo ir mutageno, siekiančio jį sunaikinti.
Šiandien Nepriklausomybė, dėl kurios kraują lieja ukrainiečių kariai, yra nenuginčijamas faktas. Suvereniteto įgijimo diena ir Nepriklausomos ukrainiečių valstybės sukūrimo diena dabar pasipildė ir Išsilaisvinimo iš okupacijos diena. Istorinis ratas užsidarė. Dabar Ukraina žino atsakymą į klausimą, nuo ko ji gina savo nepriklausomybę ir suverenitetą.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
