Ticianas Večelis, paprastai vadinamas tik Ticianu (it. Tiziano Vecelli, apie 1480-1490 m. Pjevė di Kadorė prie Beluno, Venecijos respublikoje – 1576 m. Venecijoje) – Renesanso laikų dailininkas, vienas iškiliausių italų tapytojų. Amžininkai jį vadino „Saule, apsupta mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę).
Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Paprastai laikoma, kad jis gimė 1480-1490 m. laikotarpiu. Ticianas buvo turtingos giminės palikuonis. Dailininko ryšiai su gimtine buvo labai stiprūs: jis nuolat lankydavosi ten visą savo gyvenimą. Sulaukęs 9-erių Ticianas ir jo jaunesnysis brolis Frančeskas buvo nusiųsti pas dėdę į Veneciją, kad mokytųsi dailės. Ticianas mokėsi pas Džovanį Belinį, tuo metu svarbiausią tapytoją mieste. Jo brolis vėliau taip pat tapo gan žymiu dailininku.
Iki 1510 m. nėra dokumentuotas nei vienas Ticiano darbas, tačiau tais metais jis gavo užsakymą freskoms Padujoje. Neabejojama, kad Ticianas jau tuomet turėjo būti gerai žinomu dailininku, kitaip nebūtų gavęs prestižinio užsakymo. Jau ankstyvuoju laikotarpiu Ticianas parodė savo sugebėjimus aliejine technika vaizduoti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą, spalvos ir tono niuansus.
1512 m. Ticianas grįžo į Veneciją. Tuo metu tapytojas pasuko prie gyvų ir dinamiškų scenų vaizdavimo. Šio stilistinio pokyčio išraiška tapo altoriaus paveikslas „Mergelės Marijos paėmimas į dangų“ . Paveikslas užsakytas 1516 m., kai mirė Džovanis Belinis, ir šis užsakymas rodo Ticiano pripažinimą pagrindiniu miesto dailininku. Paveikslas pralenkė visus iki tol sukurtus jo paveikslus savo didybe, dinamika, kompozicijos sudėtingumu ir spalvų puošnumu. Jis sukėlė sensaciją ir išgarsino Ticiano vardą Italijoje ir užsienyje.
Apie 1520 m. Ticianas sukūrė garsųjį „Floros“ paveikslą, vaizduojantį tuo metu Venecijos dailėje populiarią temą − gyvybingos venecijietės, tikriausiai meilės įkvėpėjos, idealistinį vaizdinį. Spėjama, kad jame pavaizduota moteris galėjo būti jo tuometinė meilužė, vėliau žmona, Čečilija, su kuria jis susilaukė keturių vaikų. Ji mirė 1530 m. ir Ticianas daugiau niekada nevedė kitos moters.
Jau ankstyvuoju laikotarpiu Ticianas parodė savo sugebėjimus aliejine technika vaizduoti subtilų šviesos ir šešėlių žaismą, spalvos ir tono niuansus.
1530 m. Ticianas nutapė pirmąjį imperatoriaus Karolio V portretą. Kitą viso stoto portretą su šunimi Ticianas nutapė 1533 m. Bolonijoje, imperatoriaus viešnagės Italijoje proga. Imperatorius buvo labai patenkintas šiais darbais. Jis suteikė Ticianui grafo-palatino titulą ir pakėlė į Auksinio Pentino ordino riterius.
Apie 1540 m. Ticianas jau laikomas vienu garsiausių Europos dailininkų. 1543 m. jis pradėjo dirbti įtakingiausiam to meto Europos užsakovui, kuriam dar nebuvo dirbęs − Romos popiežiui Pauliui. III. Ticiano nutapytame jo portrete pontifikas pavaizduotas pagal popiežių portreto tradiciją − sėdintis kėdėje, atsipalaidavęs, tarsi nematantis žiūrovo.
1545 m. Ticianas atvyko į Romą, kur jį viliojo turtingi užsakovai, ypač galinga popiežiaus Farnezių giminė. 1545 m. Romoje Ticianas Alesandro Farnezės užsakymu nutapė garsiąją „Danają“, kuri tapo prototipu grupei vėlesnių tos pačios temos paveikslų. Darbo metu Ticianą Belvederio rūmuose aplankė Mikelandželas. Jis aukštai įvertino Ticiano stilių ir spalvų valdymą, tačiau apgailėjo tai, kad Ticianas, kaip ir kiti Venecijos dailininkai, tinkamai nesimokė piešimo technikos. Tačiau iš tiesų jam greičiausiai užkliuvo venecijietiškos dailės metodas, kurį jis laikė ydingu. Ticianas drobėje tik apmesdavo planuojamo paveikslo kontūrus anglimi ar teptuku ir iškart tapydavo dažais. Florentietiškas metodas apėmė ypač kruopščią anatominę ir judesio analizę piešiniuose, iš kurių vėliau buvo atrenkamas geriausiai vykęs variantas.
1548 m. dailininkas nukeliavo į Augsburgą, Karolio V dvarą. Iš tų laikų kilęs anekdotas, esą, kai Ticianas tapė Karolio V portretą, jam iš rankų iškrito teptukas. Imperatorius pasilenkė ir jį pakėlė. Ticianas atsiklaupė prieš jį ir tarė: „Jūsų tarnas nevertas tokios garbės“. Imperatorius Karolis V atsakė: „Ticianas vertas, kad jam patarnautų imperatorius“. Istorija siejama su antikiniu pasakojimu apie dailininką Apelį ir Aleksandrą Makedonietį.
Paskutiniu svarbiausiu Ticiano užsakovu tapo Karolio V įpėdinis karalius Pilypas II, kuriam per ateinančius 25 metus dailininkas siuntė pačius geriausius savo darbus. Vėlyvieji Ticiano mitologiniai paveikslai tapo psichologiškai sudėtingesniais, dramatiškesniais už ankstyvuosius, kuriuose daugiausiai buvo vaizduojamas nerūpestingas antikinių herojų ir dievų gyvenimas. Apie 1558 m. nutapytas „Kristaus guldymas į karstą“ ir 1560 m. − „Geroji naujiena“ rodo gilėjantį dramatizmą Ticiano religiniuose paveiksluose, sąmoningą neužbaigtumą.
Ticianas buvo apie 90 metų, kai 1576 m. jis mirė nuo maro, siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriai pagerbti surengtos laidotuvės bažnyčioje.
#Renesansas
