Parodos autorė Birutė Rainienė [/caption]

Audimo ir nėrimo amatas keliauja iš kartos į kartą

Labai gražu, kad audimo ir nėrimo amatas keliauja iš kartos į kartą, o B. Rainienės parodos atidaryme, kaip pastebėjo muziejininkė Viktorija Lapėnienė, dalyvavo net trys šeimos kartos – tėvai, vaikai ir anūkai.

„Audžiu, neriu nuo vaikystės. Močiutė išmokė. O kas močiutę išmokė? Jos močiutė išmokė“, – Birutę citavo renginio vedėja dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė. „Aš gimiau 58 metais per Grabnyčių, sekmadienį. Kai mama mane vežė gimdyt, labai švietė saulė, taip blizgėja nuo sniega, net akys ašarojo“, – taip interviu truputį tarmiškai kalbėjo Birutė. Prisimindama savo vaikystę ir jaunystę parodos autorė pasakojo, kad labai daug laiko praleisdavo pas močiutę Beržijoj, kur, dar iki mokyklos, gavo audimo pagrindus. Mokyklos laikais juostas austi mokino Regina Uzielienė, o vėliau sudėtingesnių raštų – tautodailininkė Aleksandra Kudabienė. O atsakydama į renginio vedėjos klausimą dėl amato perdavimo savo vaikams, Birutė sakė, kad visų audimo pagrindų jau išmoko jos dukra Jurgita ir anūkėlė Martyna. Ir pasidžiaugė, kad turi mokinių, vieni iš jų renginyje dalyvaujantys Breidokai, kurie, anot Birutės, jau peraugo savo mokytoją.

B. Rainienės šeimos nariai[/caption]

Parodos autorę sveikina A. Breidokas[/caption]

Sūnus Tomas neabejojo, kad ir ateityje amatas eis iš kartos į kartą, kad renginyje dalyvaujanti dukterėčia Evija amatą perims taip pat iš močiutės.

„Darbšti kaip bitelė. Gera. Paprasta, bet ne prasta. Visada besišypsanti. Ne tik nerianti, ne tik audžianti, bet ir kepanti tokius skanius kepinius“, – dar apie vieną Birutės veiklos sritį, perimtą iš darbščios mamos, kalbėjo renginio vedėja. Kiekvienam renginio dalyviui Birutė įteikė saldžių grybukų, kaštonų ir po nuostabų ažūrinį sausainį, į kuriuos įdėta ne tik daug kruopštaus darbo, bet ir meilės bei širdies šilumos.

Renginio dalyviai[/caption]

B. Rainienė ir Albinas Braškys[/caption]

Audė ir Justino Marcinkevičiaus tekstus

Parodos salėje daugelio lankytojų dėmesį patraukė Birutės išaustas poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Einant“: „Einant su tavo vardu:/ Tiek daug čia turiu,/ Kad nėra ką atimti./ Atiduoti viską galiu. <...>.“ Šalia stovėjo juostų audimo rėmelis (staklytės), toliau tvarkingai išdėlioti parodos autorės darbai – margaraštės juostos, balti nėriniai ir nuostabūs ažūriniai sausainiai, ant vieno širdelės formos sausainio užrašas: „Ačiū“. Birutė pasakojo, kad ir daugiau J. Marcinkevičiaus eilėraščių yra išaudusi, o keletą iš jų padovanojusi. „O eilėraštį „Vakarop“ pačiam autoriui išaudžiau. Poetas savo draugo Laimono Noreikos prašė, kad jis prie jo kapo paskaitytų šį eilėraštį“, – pasakojo parodos autorė. Šis prašymas nebuvo įgyvendintas, nes poeto draugas iškeliavo Anapilin anksčiau.

Birutė skaičiuoja jau per 500 juostų, kurios keliauja po visą pasaulį.

Ne tik kraštas gražus, bet ir žmonės gražūs

Muziejininkė V. Lapėnienė, įteikdama saulėgrąžos žiedą parodos autorei, pasidalijo prisiminimais apie mūsų rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus sūnaus Irvio, kuris prieš keletą metų buvo atvykęs iš Stokholmo susipažinti su Lietuva, apsilankymą Reškutėnuose. Muziejininkė pasakojo, kad nusileidus į Beržiją svečias apstulbo ir ištarė malonius žodžius: „Aš niekaip negalvojau, kad Lietuva tokia graži“. O po visai neplanuoto svetingo apsilankymo pas Birutę svečias iš Švedijos pasakė: „Ne tik kraštas gražus, bet ir žmonės gražūs“. O Birutė prisiminė apie tuo metu išaustą juostą Irviui Šeiniui ir per skubėjimą įsivėlusią klaidą – praleistą „i“ raidę vardo pabaigoje. Bet kūrybinga ir išradinga audėja surado išeitį, niekas ir nepastebėjo, kad viena raidė išsiuvinėta.

Mamą sveikina sūnūs bei anūkė Evija[/caption]

Reškutėnų kaimo folkloro ansamblis[/caption]

Daug gražių žodžių, nuotaikingų dainų melodijų, kurios skambėjo nuo renginio pradžios iki pabaigos, spalvingų gėlių, šiltų apkabinimų sulaukė Birutė iš renginio dalyvių, susirinkusių gražiai suremontuotoje patalpoje prie naminės duonkepės krosnies. Sveikindamas parodos autorę K. Trapikas ištarė gražius lietuviškus žodžius – lietuvaitė, audėjėlė ir meduolis – ir patikino, kad šiuos tris žodžius Birutė riša. A. Breidokas aukštaitiška tarme palinkėjo: „Lyst gilyn in šitų amatų ir ne tik aust, bet pradėt sargdint šiuo amatu žmones“. Reškutėnų tradicinių amatų centro kolektyvo vardu dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė palinkėjo: „Lai jūsų rankos niekada nepavargsta, lai jūsų veido niekada nepalieka šypsena“. Kretuonų kaimo bendruomenės pirmininkė Janina Petraitienė sakė: „Ačiū labai, Birutėle, kad būdama didelė ir labai užimta, nepamiršti mažų žmonių“. Daug šiltų žodžių ištarė sūnus Justinas, pasipuošęs mamos išaustu kaklaraiščiu, dukterėčia Daiva, sertifikuota tautinio paveldo produkto kūrėja Janė Petkūnienė, poetė Milda Sivickienė, naujieji Beržijos gyventojai Ramunė ir Robertas Vitkauskai ir kiti. O anūkė Evija užkabino močiutei medalį, pažymėtą skaičiumi „1“. Džiaugėsi Birutė, kad yra laiminga mama, gyvenime turinti visko, ko norėjusi, todėl dabar norinti tik dėkoti Dievuliui. Gražus Birutės ir jos gyvenimo draugo Albino Braškio duetas, dažnai giedantis per šv. Mišias Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčioje, atliko keletą dainų: „Dėkoju, Dieve, tau“, „Dėkoju tau, gyvenime“ bei „Sugrįžtu laukais gėlėtais“.

Keletą romantinių ir lietuvių liaudies dainų atliko Švenčionėlių miesto kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gabija“. Klausytojų širdis suvirpino dainos „Jazminai“, kurią kartu su kolektyvu dainavo ir A. Breidokas, „Čigonėlė“, kurią kolektyvas skyrė žavioms damoms Birutei ir Reginai.

Šiltai ir nuoširdžiai bendraujant, skambant nuotaikingoms dainoms, romantiškoms melodijoms, kurias atliko Birutės brolis Kazys Gerojimas ir Valdemaras Prunskus – akordeonistų duetas, parodos atidarymas prabėgo nepastebimai. O užbaigti šį pasakojimą norisi Reškutėnų kaimo bendruomenės muzikiniu sveikinimu, kurį atliko šio kaimo folkloro ansamblis. Akordeonu akompanuojant ansamblio vadovui V. Prunskui nuskambėjo daina apie Reškutėnus: „Kur mėlynos Kretuono bangos/ Ir kur miškai žali, žali./ Čia mūsų Reškutėnai brangūs./ Čia mūsų tėviškė jauki. <...>“.

Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys