Nekreipiant dėmesio į tai, ar tarpžvaigždinės kelionės apskritai yra įmanomos technologiškai, reikia atsakyti į dar vieną labai svarbų klausimą – kur mes keliausime, kai sukursime pirmąjį žmonijos „žvaigždėlaivį“?
Tarpžvaigždinių kelionių idėją pirmieji iškėlė mokslinės fantastikos rašytojai, tačiau kadangi joje slypi tiek daug realaus mokslo, ši mintis yra nepaprastai patraukli ir mokslininkams, dauguma kurių ją laiko aukso viduriu tarp fantazijų ir tikrovės. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, yra tas, kad tai būtų nepaprastai daug išlaidų reikalaujantis projektas. Turint omenyje didėjančią klimato kaitos grėsmę, nežinia, ar visuomenė turėtų papildomų pinigų tokio mąsto kelionei.
Pagal kai kuriuos skaičiavimus, pirmoji tarpžvaigždinė kelionė kainuotų trilijonus dolerių, truktų ne vieną dešimtmetį, o skrydyje dalyvautų nuo dešimčių iki šimtų keleivių ir tyrėjų. Neaišku, kiek šiuose svarstymuose yra tiesos, tačiau tokia kelionė tikrai kainuotų kur kas daugiau nei planuojama mūsų kelionė į Marsą ($100 mlrd.)!
Visgi, jeigu laikysime, kad tokio masto projektą pavyks „prastumti“ likusiai žmonijos daliai, kuri turės apmokėti jo sąskaitas, kaip bus pasirinktas kelionės tikslas? Ar mes tiesiog nukreipsime laivą link bet kurios žvaigždės ir skirsime visus resursus atsitiktinei kelionei bei rezultatams, ar jau turėsime visą informaciją apie vietą, į kurią skrendame, dar prieš užsipilant kurą? Daugelis ekspertų sutinka, kad pastaroji tokios brangios misijos idėja yra kur kas labiau tikėtina.
Taigi, kur mums keliauti?
10 arčiausiai Žemės esančių žvaigždžių yra šios: Kentauro Proksima (už 4,24 šviesmečio), Kentauro Alfa (4,36 šm), Barnardo žvaigždė (5,96 šm), Luhman 16 (6,59 šm), Wolf 359 (7,78 šm), Lalande 21185 (8,29 šm), Sirijus (8,59 šm), Luyten 726-8 (8,72 šm), Ross 154 (9,68 šm) bei Ross 248 (10,32 šm).
Kentauro Alfa B turi viena nepatvirtintą Žemės dydžio planetą, tačiau ji neskrieja gyvenamoje šios žvaigždės zonoje ir aplink Kentauro Alfą sukasi dešimt kartų arčiau nei Merkurijus aplink Saulę.
Barnardso žvaigždė neturi kitų žinomų planetų be vienos Jupiterio dydžio planetos, skriejančios į Marsą panašioje orbitoje. Visgi, ši žvaigždė būtų reali kandidatė ateityje ieškant uolinių planetų gyvenamoje Barnardso žvaigždės zonoje.
Luhman 16 yra dvinarė sistema, kurios narės kas 25-erius metus apskrieja viena kitą. Vieną šių žvaigždžių kiekvieną mėnesį iš nepaprastai artimo atstumo apskrieja galima kandidatė į planetas.
Kalbant apie Wolf 359, Lalande 21185, Sirijų, Luyten 726-8, Ross 154 ir Ross 248, buvo ieškoma aplink jas besisukančių planetų-kompanionių, tačiau kol kas nepatvirtinta nė viena jų.
Taigi, visos 10 šviesmečių atstumu nuo mūsų esančios žvaigždės yra palyginti nuobodžios kandidatės tokiai brangiai misijai. Nėra jokių tvirtų įrodymų, kad bent vienos jos gyvenamoje zonoje skrieja kokia nors Žemės dydžio planeta, tad galima teigti, kad nė viena jų netaptų galimu kelionės tikslu, net jeigu ir kelionės laikas bei kaina būtų mažesnė negu keliaujant už mūsų kaimynystės ribų.
Kiti kelionės tikslai
Pažvelkime į viską iš platesnės perspektyvos. 15 šviesmečių atstumu nuo mūsų yra jau 56 normalaus dydžio žvaigždės, iš kurių kai kurios yra gana daug žadančios kandidatės tapti pirmosios tarpžvaigždinės kelionės tikslu. Tiesa, tik šešios jų turi planetų, o ir šios nėra visiškai įprastos.
Eridano Epsilon (10,52 šm) turi vienintelę žinomą milžinišką planetą, skriejančią už jos gyvenamosios zonos ribų. Ji taip pat turi dvi asteroidų juostas: vieną už maždaug 3 astronominių vienetų (1 AV - 149 597 870 km; vidutinis atstumas nuo Žemės iki Saulės), ir kitą už 20 AV. Vargu, ar žmonija rizikuotų neįkainojamo brangumo misija, išsiųsdama savo žvaigždėlaivį į negausią planetų sistemą su mirtinais asteroidais ir jokių kandidačių gyvenamojoje zonoje!
Groombridge 34 (11,62 šm) – vienintelė jos numanoma planeta turi masę, lygią daugiau nei penkioms Žemėms. Joks kosminis laivas nebūtų siunčiamas į planetą, kurios atmosfera būtų nepakeliamai tanki ir panaši į Jupiterio, net jei ji ir skrietų gyvenamojoje savo žvaigždės zonoje.
Indėno Epsilon (11,82 šm) greičiausiai turi vieną Jupiterio dydžio planetą, kuri aplink savo žvaigždę apsisuka per daugiau nei 20 metų, ir jokių žinomų mažesnių planetų.
Banginio Tau (11,88 šm) tikriausiai turi penkias planetas, kurios yra nuo dviejų iki šešių kartų didesnės už Žemę, ir kurių metai trunka nuo 14 iki 640 dienų. Planeta Banginio Tau f yra šaltesnė nei Marsas ir skrieja ties išorine savo žvaigždės gyvenamosios zonos riba. Tačiau jos atmosfera gali būti pakankamai tanki šiltnamio efektui palaikyti, tad šis pasaulis visgi gali būti tinkamas gyvybei. Žinoma, kol kas apie jos sąlygas galime tik spėlioti.
Kapteino žvaigždė (12,77 šm) turi dvi planetas, Kapteyn b ir Kapteyn c, kurių masė yra 5-8 kartus didesnė nei Žemės. Ir vėl - milžiniškos planetos, ant kurių paviršiaus nusileisti neįmanoma, tad koks gi būtų tokios tarpžvaigždinės ekspedicijos tikslas?
Gliese 876 (15,2 šm) turi keturias planetas, kurios visos yra daugiau nei šešis kartus didesnės nei Žemė, o jų orbitos artimesnės nei Merkurijaus. Gliese 876 c yra į Jupiterį panaši milžiniška planeta, skriejanti gyvenamojoje žvaigždės zonoje. Tiesa, galima lažintis, kad 876c turi gyvenamų „Galilėjaus mėnulių“, tačiau visos misijos ateities statymas ant tokios idėjos būtų viliojantis, bet nepriimtinas pasirinkimas.
Taigi, 15 šviesmečių atstumu jau turime kelias įdomias kandidates, tačiau jokių patvirtintų Žemės dydžio planetų, ant kurių paviršiaus galėtume nusileisti. Taip pat nėra ir tvirtų duomenų apie tų pasaulių atmosferas. Vargu, ar bent vienas jų yra vertas trilijoninės tiriamosios misijos – mes juos visus stebėti galime ir iš Žemės, už kur kas mažesnę kainą.
Geriausi kandidatai
Jeigu žengsime dar didesnį žingsnį ir apsvarstysime žvaigždės, esančias 50 šviesmečių atstumu, gausime mažiausiai 2 000 žvaigždžių sąrašą, tačiau ne visos jos yra sukataloguotos. Maždaug 130 tų žvaigždžių yra pakankamai ryškios, kad būtų matomos plika akimi. Didžioji dauguma jų yra blausios raudonosios nykštukės, kurios taip pat yra geros kandidatės turėti planetų sistemas. Tarp tokių žvaigždžių yra kelios intriguojančios kandidatės:
Mergelės 61 (11,41 šm) turi tris planetas, kurių masės yra 5-25 kartus didesnės nei Žemės, ir kurios yra susitelkusios orbitoje, savo nuotoliu panašioje į Veneros. Tačiau šios žvaigždės proplanetinis dulkių ir dujų debesis turi mažiausiai 10 kartų daugiau kometų nei mūsų Saulės sistema, todėl ji yra nepaprastai aukštos rizikos kandidatė.
Gliese 667 (23,2 šm) – planetos c ir d skrieja gyvenamojoje žvaigždės zonoje ir yra mažiausiai triskart didesnės nei Žemė. Hipotetiniai jų palydovai gali būti tinkami gyvybei.
Vėžio 55 (40,3 šm) – visos penkios jos planetos yra daugiau nei 5 kartus didesnės už Žemę. Tik Vėžio 55 e skrieja vidiniame žvaigždės gyvenamosios zonos pakraštyje, o jos hipotetiniai mėnuliai gali būti gyvenami.
HD 69830 (40,7 šm) turi proplanetinį dulkių ir dujų diską, kilusį iš 20 kartų didesnės asteroidų juostos nei esančios mūsų sistemoje. Trys aptiktos jos planetos yra 10-18 kartų masyvesnės nei Žemė, tačiau net jei jos ir turi gyvybei tinkamų mėnulių, dulkių debesis paverčia šią sistemą aukštos rizikos kandidate.
HD 40307 (41,8 šm). Penktoji šios sistemos planeta yra gyvenamojoje savo žvaigždės zonoje, tačiau jos dydis bent kelis kartus viršija Žemės. Vėlgi, ar gyvenamojoje zonoje skriejanti ir pernelyg didelė tiesioginiam žmonijos apsilankymui planeta gali būti gera kandidatė tokio masto kelionei?
Andromedos Upsilon (44,25 šm). Sistemos gyvenamojoje zonoje skriejanti planeta Andromedos Upsilon d turi tris kartus už Jupiterio didesnę masę bei išsiskiria smarkiais temperatūros svyravimais. Hipotetiniai jos mėnuliai gali būti gyvenami ir turėti mirtinus metų sezonus.
Didžiųjų Grįžulo Ratų 47 (45,9 šm) – vienintelė žinoma jos planeta yra daugiau nei dukart didesnė už Jupiterį ir skrieja atstumu, panašiu į tą, kuris yra tarp mūsų Marso ir Jupiterio. Vidinėje gyvenamosios žvaigždės zonos dalyje taip pat gali būti stabilioje orbitoje skriejančių uolinių planetų, tačiau nė viena jų kol kas dar nebuvo aptikta.
Tai tik keli galimi pavyzdžiai – yra kur kas daugiau žvaigždžių, kurias dar reikia aptikti, sukataloguoti ir ištirti, kad galiausiai būtų galima rasti panašiausią į Žemę planetą. Vis dėlto, tokios tarpžvaigždinės kelionės kaina ir trukmė būtų nuo penkių iki dešimties kartų didesnė nei paprasta iškyla į Kentauro Alfą.
Kitos problemos
Ar tikrai galima gera kandidate laikyti planetą, kurios gravitacija yra 2-5 kartus didesnė nei Žemės? Kas norėtų gyventi spaudžiamas tokio slėgio? Didžioji dalis mūsų rastų egzoplanetų yra tokios masyvios, kad nedaug kas panorėtų nusileisti ant jų paviršiaus. Tačiau galbūt tie pasauliai turi mėnulių su kur kas priimtinesnėmis sąlygomis? Vilties visuomet yra, tačiau vien vilties ir spėlionių neužteks, kad galėtume rizikuoti multitrilijonine misija.
Kita problema – atmosfera. Neaišku, ar kuri nors mūsų aptarta planeta turi atmosferą ir ar ji nėra mirtina gyvybei. Ideali kandidatė, verta visų kelionės išlaidų, turėtų turėti kvėpavimui tinkamą atmosferą su deguonimi. Kadangi laisvąjį deguonį gamina tik gyvos sistemos, tokia planeta taip pat turėtų biosferą. Tačiau Keplerio žvalgybos statistika rodo, kad tokios planetos greičiausiai turėsime ieškoti kur kas toliau nei 50 šviesmečių atstumu, o tai, savo ruožtu, kelionės kainą išpūstų nebe penkis ar dešimt, o šimtus kartų. Deja, daugeliu atvejų neįmanoma ištirti galimos planetos atmosferos prieš pradedant kelionę, ir mes turėtume spėti, ar ji apskritai ją turi!
Ir paskutinis apsvarstymų vertas dalykas: $100 mlrd. investavimas į kelionę į Marsą, žemos rizikos planetą, kurią puikiai pažįstame, net ir su moderniausiomis technologijomis vis dar yra laikomas nepasiekiama svajone – ką bekalbėti apie tarpžvaigždinę kelionę, kuri kainuotų 1 000 kartų brangiau?
