Klausimas buvo toks suktas ir taiklus, kad išgirdęs kelias akimirkas šypsojausi. Po šimts, pagalvojau, juk atsakymas yra raktas, kuris padėtų mums užrakinti gynybinius vartus ir būti saugesniems.
Įsivaizduokite: jūs laukiate šeimos pagausėjimo arba jūsų namuose jau ropinėja mažas bamblys, o tuo metu valstybei kyla pavojus. Ką pasirinktumėte – apsaugoti savo šeimą ar ginti valstybę?
Šito manęs paklausė bičiulis Danielis, kuris yra Izraelio karys ir kovoja su teroristais Gazos Ruože. Jo šeimai nuolat tenka tokie išbandymai. Tačiau tą vakarą mes kalbėjome ne apie Izraelio, bet apie Lietuvos gynybą.
Tai ką pasirinktumėte – ginti šeimą ar valstybę? Juk kaimyninėje Ukrainoje stūgaujant prorusiškiems marodieriams, šitas yra labai svarbus.
Bus sakančių, kad nėra vieno teisingo sprendimo šitoje situacijoje. Neva vieniems svarbiau šeima, o kitiems – valstybė. Gal net atsirastų teigiančių, kad reikia smerkti tuos, kurie palieka besilaukiančią žmoną ir išeina kariauti.
Teisingas atsakymas yra tik vienas – tavo valstybė ir yra tavo šeima, o tavo šeima yra tavo valstybė.
Kiekvienas išėjęs ginti savo šalies gina savo žmoną, savo vaiką, savo artimuosius ir draugus. Be to, jis gina brolio šeimą, draugo, kaimyno, kolegos, kursioko. Galiausiai – gina ne tik artimus žmones, bet ir savo paties kasdienybę.
Jau atėjo laikas suprasti, kad žodis „valstybė“ nėra valdžios, nuobodaus biurokratinio aparato ir mokesčių sistemos sinonimas. Valstybė visų pirma esame mes, mus supantys žmonės ir mūsų kasdienybė.
Tai ir mano pikti troleibusų vairuotojai, kurie negali palaukti atbėgančių žmonių, ir mano Šalčininkų lenkai su visomis didžiai grėsmingomis lentelėmis, ir mano rusų bendruomenės, ir mano juodaodžiai, ir mano gėjai. Tai ir „Žalgiris“, ir „Lietuvos rytas“, ir Andrius Kubilius, ir Algirdas Butkevičius. Valstybė tai yra mano pagarba, pagalba ir mokesčiai teisėsaugai, kariuomenei, medikams, VSD ir visiems, kurie mane saugo.
Tai nereiškia, kad mes negalime diskutuoti apie kairę ir dešinę, stringus ir knygas, lenkus ir lietuvius. Tai reiškia, kad diskusijos ir priešiškumas turi savo erdves, o valstybės ateitis yra bendras reikalas.
Drąsiai teigiu, kad mes jau judame tokio požiūrio į valstybę link. Kai Ukrainoje pradėjo siautėti geopolitinis kaimietis Putinas, mūsų visuomenės brendimas pasiekė Higgso bozono greitį. Tarsi atsibudome ir pradėjome suprasti, kad čia yra mūsų namai, o Lietuvos patriotais gali būti visi norintys.
Tačiau! Tam, kad galėtume apginti savo valstybę ir taptume priešams neįkandama Šiaurės Galija, reikia ne tik supratimo, bet ir mokėti gintis.
O ar mokėtume? Į šitą klausimą galite atsakyti kiekvienas sau: ar mokėtumėte valdyti ginklą, valyti, ar esate fiziškai pasirengęs, turite taktinių žinių, ar žinote, į kokį kariuomenės dalinį reiktų prisistatyti ir prie kokio kulkosvaidžio sėsti? Manau, kad dauguma nežinotumėte.
Todėl jau dabar turime rūpintis ne tik tuo, kad mūsų lenkai galėtų ant savo pastatų kabinti lenkiškus gatvių pavadinimus, o gėjai – rengti savo šventes Gedimino prospekte. Jau dabar turėtume rūpintis, kad kiekvienas taptume savo valstybės gynėju, kuris, reikalui esant, galėtų paimti ginklą.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Šaulių sąjunga yra puikūs dalykai. Tačiau to neužtenka.
Analitikai teigia, kad Lietuvos karinis rezervas turi būti tris kartus didesnis už profesionalų kariuomenę. Tai reiškia, kad mums reikia 24 tūkst. vyrų, kurie ne tik mokėtų gerai valdyti ginklus, bet ir turėtų taktinį pasiruošimą.
Kad to pasiektume, privalome sugrąžinti šauktinius ir sukurti sistemą, pagal kurią kariuomenės rezervas nuolat augtų ir atsinaujintų.
Taip yra Izraelyje, kur kiekvienas vyras ir moteris prireikus gali būti savo valstybės kariu ir teroristų naikintoju.
Taip yra Estijoje, kuri šiemet pasiryžo pašaukti dešimt tūkstančių vyrų ir atnaujinti jų žinias apie karybą. Taip yra Suomijoje, kuri turi senas Rytų okupantų užpakalių spardymo tradicijas.
Jeigu atnaujintume šauktinių sistemą, tai ne tik turėtume nuolat augančias karių gretas. Tai reikštų, kad kasmet tūkstančiai jaunų žmonių mokytųsi ištikimybės valstybei, pilietiškumo, gebėjimo išlikti ramūs sudėtingose situacijose, kasdien girdėtų Lietuvos himną ir galvotų apie tai, kaip reiktų žudyti okupantus, jei šie išdrįstų įžengti į Šiaurės Galiją.
Dovydas Pancerovas
