Vienu iš pačių dramatiškiausių ir labiausiai emociškai įtemptų pastarojo meto Ukrainos informacinio lauko momentų, žinoma, tapo „Krymo blokada“, kurią inicijavo Krymo totorių vykdomasis ir atstovaujamasis organas – Medžlisas. Prieš kurį laiką, Krymo totorių lyderiai Refatas Čubarovas, Mustafa Džemiljevas ir verslininkas, Krymo totorių televizijos kanalo ATR savininkas Lenuras Isliamovas, pranešė apie pilietinės akcijos, skirtos blokuoti iš pagrindinės Ukrainos teritorijos į Krymą patenkančius produktus, pradžią (plačiau apie šią akciją jau esu rašiusi).
Po to, kai jau buvo nutrauktas prekių tiekimas į Krymą, lapkričio 22 dieną nežinomi asmenys nutraukė elektros laidus Chersono srityje, tad į aneksuotą Krymą nebepateko elektros energija. Pusiasalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, o pačioje Ukrainoje kilo didžiuliai ginčai ir rietenos dėl to, kiek moraliai ir ekonomiškai yra tikslinga tai, kas įvyko.
Iš karto reikėtų pasakyti, kad terminas „blokada“ neteisingai atspindi tai, kas iš tiesų įvyko. Su žemynine Ukrainos dalimi Krymą jungia siauras sausumos ruožas, kurį protestuotojai kaip tik ir užblokavo. Likusi Krymo teritorija yra valdoma Rusijos administracijos, ir gali laisvai bendrauti ir bendradarbiauti su išoriniu pasauliu. Tikroji Krymo izoliacija ir jo blokada tarptautiniu mastu vyksta dėl Rusijos Federacijos veiksmų, o ne dėl protestuotojų, kontroliuojančių mažytį lopinėlį žemės.
Nepaisant to, Medžliso akcija labai smarkiai atsiliepė pusiasalio ekonomikai. Jei prekes iš Rusijos Krymo gyventojams dar galima pristatyti keltu per Kerčės sąsiaurį, tai su vandeniu ir energija viskas yra kur kas sudėtingiau. Šiandien Krymas visiškai priklauso nuo žemyninės Ukrainos, o norint jį aprūpinti vandeniu ir elektros energija reikia išleisti tokias sumas, kokių Rusijos biudžete paprasčiausiai nėra.
Energetinis karas ar energetinis spaudimas – viena mėgstamiausių Vladimiro Putino taktikų. Tereikia prisiminti, kaip 2009 metų sausį jis nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, o drauge su ja ir dideliam skaičiui Europos vartotojų, arba kaip nutraukė dujų ir elektros tiekimą Gruzijai 2006-aisiais metais. Ir štai – kažkas labai panašaus šiandien vyksta su Krymu. Iš tiesų, iki šiol nėra aišku, kas tuos elektros laidus nutraukė. Rusijos valdžia iškėlė visą krūvą baudžiamųjų bylų ukrainiečių ir Krymo totorių aktyvistams, kaltindama juos pusiasalio užtemdymu. Ukrainos pusė savo ruožtu tikina, kad laidus nutraukė rusų diversantai.
Tačiau įdomiausia yra ne tai, kas atjungė Krymą nuo Ukrainos elektros tinklų, o tai, kokiu pagrindu ši energija štai jau pusantrų metų buvo tiekiama į pusiasalį. Juk neteisėta aneksija iš karto kelia klausimą dėl teisinio Kryme veikiančių kompanijų statuso.
Ukrainos energetikos sritis yra vienas neskaidriausių ir korumpuočiausių šios šalies sektorių. Valstybinės energijos gavybos kompanijos beveik visuotinai yra nepelningos bei išgyvena iš valstybės dotacijų, tuo pat metu, kai rinkos tiekėjai yra išimtinai privatūs ir savo savininkams neša neišpasakytą pelną. Aneksija į dienos šviesą ištraukė visas monopolizuotos oligarchinės Ukrainos ekonomikos problemas. Kai dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti visą užgyventą turtą, atsisakyti visko, ką turėjo, ir keltis į žemyninę Ukrainą, po „prisijungimo“ išaugęs ukrainietiškų prekių ir energijos tiekimas tapo ypatingai pastebimas. Vieniems ukrainiečiams netenkant visko, kiti labai daug ko įgijo. Štai vos per pirmą prekių blokados dieną į Krymo teritoriją neįvažiavo daugiau nei 800 sunkvežimių – iš to puikiai galima daryti išvadas apie prekių tiekimo mastus. Beje, į Krymą patekusios ukrainietiškos prekės čia dažniausiai neužsilaikydavo ir iš karto keliaudavo į Krasnodaro kraštą, Rusijos Federacijos teritoriją – be mokesčių, be patikrinimų muitinėse ir be leidimo eksportuoti.
Krymo aneksija daugeliui ukrainiečių oligarchų tapo naudingu verslo projektu, savotišku kontrabandos Klondaiku, kur praktiškai iš oro buvo gaunamas stulbinantis pelnas. O štai po nutraukto elektros tiekimo „nuplaukė“ sudėtingos derybos dėl tiekimo, kuriose, per įvairių organizacijų tinklą, ukrainiečiai valdininkai faktiškai įsipareigojo tiekti elektros energiją į „Rusijos Federacijos Krymo federalinę apskritį“ už 15 % mažesnę kainą nei moka ukrainiečiai vartotojai; jei šios derybos būtų taip ir pasibaigusios, tokiu žingsniu Ukrainos valdininkai būtų ne tik oficialiai pripažinę rusišką Krymo statusą, bet ir suteikę jam išskirtinių sąlygų. Turint galvoje, kad ukrainiečių kompanija „Krymenergo“, priklausanti keliems oligarchams, buvo „nacionalizuota“ naujosios Krymo valdžios, kyla klausimas: o dėl ko tada taip stengėsi ukrainiečių valdininkai? Pasirašydami sutartį su okupantais ir tokiu būdu legalizuodami jų teisę atstovauti Krymą, sutartį pasirašiusieji asmenys arba atstovavo šalies-agresorės interesus, arba „nacionalizacija“ buvo tik fiktyvi, o energijos tiekimas iki šiol yra išlikęs ypatingos svarbos stambių ukrainiečių verslininkų ir politikų interesas. Kuo daugiau ukrainiečių valdininkai kalbėjo, tuo siaubingesni ir bjauresni atrodė jų susitarimai su Rusija. Kaip jau darosi aišku iš „energetinės blokados priešininkų“ retorikos, mainais už tiekiamą elektros energiją Krymui, Ukraina okupuotų Donecko ir Luhansko apskričių teritorijoje pirko antracitą savo šiluminėms elektrinėms. Pagal dokumentus, šios anglys buvo laikomos rusiškomis, tačiau jos kasamos buvo okupuotose Ukrainos teritorijose. Nesunku susigaudyti, kad ten, kur šiandien viešpatauja nelegaliai sukurtos „Donecko Liaudies Respublika“ ir „Luhansko Liaudies Respublika“, nėra ir negali būti nė kalbos apie legalias darbo sutartis su angliakasiais, apie jų darbo saugą, apie lėšų atidėjimą sveikatos ir gyvybės draudimo bei pensijų fondams. Mes faktiškai galime sakyti, kad anglis okupuotose teritorijose yra išgaunama šiuolaikinės vergijos pagrindu – juk kalbėti apie savanoriškus darbo santykius ten, kur gatvėse vaikšto ginkluoti žmonės, yra paprasčiausiai neetiška. Kas atsakingas už angliakasių saugumą? Žinoma, kad ne tie, kurie begėdiškai iš jų triūso pelnosi.
Leisdama nusikalstamiems elementams Kryme krautis turtus, Ukraina buvo įtraukta į kitą nusikalstamą schemą, paremtą savo pačios piliečių išnaudojimu dar ir okupuotame Donbase. Per šias kelias savaites buvo atskleistos daugybės oligarchų ir politikų, kurie savo „efektyviu bendradarbiavimu“ atnešė Ukrainai milžiniškų finansinių nuostolių, tapatybės. Tačiau baisiausia yra tai, kad „Krymo susitarimas“ sudavė grandiozinį smūgį visai dabartinei Ukrainos valdžiai. Nors valdininkai ir kartoja, kokie šie susitarimai „pelningi“, dauguma ukrainiečių griežtai smerkia bet kokius prekybinius santykius su priešu.
Nesugebėjimas suformuluoti aiškios pozicijos Krymo atžvilgiu, išdėstyti veiksmus, kurių Ukrainos valdžia yra pasirengusi imtis, kad apsaugotų savo piliečius, atsidūrusius okupuotose teritorijose, atsisakymas pamatyti ir pripažinti, kad dviem milijonams iš Donbaso ir Krymo į žemyninę šalies dalį išvykusių ukrainiečių būtina valstybės pagalba kuriantis ir adaptuojantis naujoje vietoje, nutylėjimas to fakto, kad krymiečiai verslininkai ir mokesčių mokėtojai nei šiandien, nei kada nors ateityje negali tikėtis tų valstybinių garantijų, kurias jiems 20 metų pagal teisinius dokumentus ir sutartis teikė Ukraina – visa tai yra pagrindinės priežastys, kodėl kasdien Krymo gyventojai vis labiau tolsta nuo savo šalies. Jie yra palikti vienui vieni tvarkytis su Rusijos okupacijos pasekmėmis.
Spaudimas „blokados“ iniciatoriams buvo jaučiamas nuo pat pirmosios akcijos dienos, tačiau jis ypatingai sustiprėjo po šviesos Kryme atjungimo. Iš jų buvo reikalaujama leisti „Ukrenergo“ atstovams prieiti prie pažeistų elektros pastočių ir nutrauktų laidų. Gruodžio 5 dieną Refatas Čubarovas papasakojo, kad Krymo totorių lyderiai buvo susitikę deryboms su Petro Porošenka, po kurių buvo priimtas sprendimas atnaujinti elektros tiekimą per vieną iš keturių pažeistųjų elektros tiekimo linijų – būtent per „Kachovskaja-Titan“ liniją. Ši linija tiekia energiją į fabriką „Titan“, kuris priklauso oligarchui Dmitrijui Fitrašui ir šiandien jau yra perregistruotas, kaip esantis Rusijos Federacijoje.
Iš karto po to sekė Maidano vizitine kortele tapusio „Dešiniojo sektoriaus“ pareiškimas apie tai, kad šis susitarimas nebuvo suderintas su kitais blokados dalyviais, šie jam nepritaria, tad jis negali būti įgyvendinamas. Blokuojamame ruože esantys aktyvistai yra rimtai nusiteikę ginti nutrauktas elektros linijas ir užkirsti kelią elektros tiekimui į pusiasalį, ypač, kai kalba eina apie įmones, priklausančias pabėgusiojo prezidento Janukovyčiaus režimo oligarchams.
Medžliso inicijuota „Krymo blokados“ akcija jau seniai peržengė griežtai Krymo statuso politikos ribas. Šiandien tai jau yra pilnai susiformavusi patriotų akcija, labiau skirta daryti spaudimą Ukrainos valdžiai, nei siekiant kažką susitarti su okupantais. Pačioje pradžioje iškelti akcijos tikslai (pirmiausia buvę sietini su kelių Krymo belaisvių paleidimu) šiandien išaugo į reikalavimus Ukrainos valdžios viršūnėms imtis vykdyti užimtos teritorijos deokupacijos politiką ir nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su šalimi-agresore.
Sunku pasakyti, kuo baigsis Krymo energetinė blokada. Tačiau jau dabar visiškai akivaizdu ir aišku, kad žaisti žmonėmis, atstovaujančiais Ukrainos vientisumą, daugiau nebebus įmanoma. Patriotiškų nuotaikų apimti ukrainiečiai reikalauja iš politikų laikytis principų ir siekti visiško ir bekompromisio atsiskyrimo nuo Rusijos nusikalstamojo aparato viršūnių. Kai pateikiami reikalavimai ir žinomi aiškūs tikslai, apie jokius užkulisinius susitarimus negali būti nė kalbos.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
