Pasak premjero, į biudžetą surenkama vis daugiau pinigų, BVP vis didėja. Pasak prezidentės, Lietuva dar niekada taip saugiai nesijautė. Jei taip gerai, kodėl kasdien gimtinę palieka vis daugiau Lietuvos piliečių?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, rašytojas, buvęs Trakų meras Edmundas MALŪKAS, filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kodėl tauta mažėja nepriklausomoje Lietuvoje?
V.RUBAVIČIUS: Išgyvename didžiulę egzistencinę tragediją. Tik kadangi toje vietoje, kur mes gyvename, yra daug spalvingų parduotuvių, ta tragedija neatrodo tragedija.
BVP augimo šviesoje mes vis lyginamės su kitomis valstybėmis. Kreipiame dėmesį tik į keletą neaišku iš kur ištrauktų rodiklių. Visą laiką girdime mūsų didžiojo politinio ir finansinio elito pasamprotavimus, kad Lietuvoje niekad taip gerai negyvenome, kaip šiuo metu.
Bet matome visuomenę, išsiskaidžiusią į du aiškius sluoksnius - į pasiturintį ir į visiškai vegetuojantį. Pasiturintis, normaliau gyvenantis sluoksnis sudaro 20-30 proc. Visi kiti vienaip ar kitaip vargsta. Tai dėl paskolų, tai dėl pašalpų.
Jeigu pasižiūrėsime į didžiųjų miestų ir visos kitos Lietuvos skirtį, tai matysime dar baisesnį vaizdą.
Reikėtų per Lietuvą pervažiuoti vakare arba naktį, didmiesčiuose matome šiek tiek dar šviečiančią Lietuvą. O visa kita yra tamsi Lietuva. Ir ta Lietuva beveik niekam nerūpi.
Iki šiol nesugebėjome sukurti normalios regionų plėtros politikos. Ką jau kalbėti apie Lietuvos urbanistikos planą.
Mes nieko nekūrėme. To, kas vienytų žmones bendram gyvenimui šioje gimtinėje. Politinis elitas nuo pirmųjų žingsnių atskyrė žmones nuo valstybės kūrimo. Sakė, dabar jau iškovojome Nepriklausomybę, mes valdysime, ekspertai valdys, tie, kurie žino. O jūs geriau užsiimkite savais darbais. Prasidėjo žemės grąžinimas, plėšimasis dėl kvadratinių metrų ir arų. Tai godumo ir amoralumo pančiai.
G.JAKAVONIS: Pagal žemės ūkio gamybą mes dar nepasiekėme 1990 metų lygio.
V.RUBAVIČIUS: O pagal neapdirbamos žemės plotus mes irgi „lyderiautume“. Jeigu prisimintume, kokia apleista ir sužlugdyta melioracijos sistema, tai mes čia gautume milijardinius nuostolius. Niekas apie tai nekalba.
Yra dar vienas labai svarbus dalykas - visuotinis amoralumas. Ypač ryškus mūsų vadovaujančio politinio ir ekonominio elito veiksmuose.
Prezidentė džiaugiasi ir palydi vaikučius, kurie nemokamai vežami prie jūros. Bet neprisimenama, kad tam tikras politinis elitas ir tam tikri dėdės, kurie šiuo metu labai gerai gyvena, tuos vaikučius apvogė. Atėmė iš jų vasaros stovyklas, geriausias, gražiausias vietas. Savo vaikams sudarė sąlygas poilsiauti Ispanijoje, kituose kurortuose, o iš „lūzerių“ vaikų atėmė viską.
G.JAKAVONIS: Labai sunkiai įsivaizduoju, kad žmogus, emigravęs į Vakarus, grįš.
E.BIČKAUSKAS: Emigracija yra didžiausia mūsų bėda. O prezidentė pasakė, kad Lietuva tokia saugi kaip dabar niekados nebuvo. Nežinau, ar jūs jaučiate ypatingą saugumą.
Kad Lietuvoje, esant reikalui, bus didelės muštynės, tai taip. Mes šitą pasiekėme. O ar nuo to mes tapome saugesni, labai didelis klausimas.
Koks skirtumas tarp to, ką turėjome 1990 metais ir ką turime dabar? Tikėjimo skirtumai. Be jokios abejonės, socialinė atskirtis ir ekonominė padėtis. Svarbiausia, didelė dalis žmonių, kurie išvyksta iš Lietuvos, nebeturi tikėjimo, kad kada nors bus geriau.
Kokių mes padarėme klaidų? 1990 metais, neįvertindami situacijos, mes totališkai pradėjome neigti sovietinę moralę kaip tokią. Mes nepamatėme ribos, kai pradėjome moralę iš viso neigti kaip tokią.
Padarėme didelę klaidą, kad vos ne pirmuoju savo uždaviniu iškėlėme turtinius, restitucijos, privatizavimo klausimus.
Prasidėjo parceliavimas, kad kiekvienas graužtų kitą dėl žemės lopinėlio. Ir atsirado nelygybė. Lygiai tas pats vyko miestuose privatizuojant gamyklas. Kas turėjo didesnę galimybę ir kam neegzistavo moralės principai, galėjo pasigriebti didesnę dalį.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V.Bakas paminėjo apie jų komitete svarstytą sociologinę apklausą. Siaubingi skaičiai. 2014 metais tik 14 proc. Lietuvos gyventojų pasakė, kad jie jokiu atveju negintų mūsų valstybės. Praėjusiais metais tokių buvo 34 proc. Tai ar šituos 34 proc. kompensuoja tankai?
Visos vadinamosios atgrasymo priemonės iš esmės yra ginklavimasis, tiktai kitaip įvardyta. Rusai turbūt irgi tai vadina atgrasymo priemonėmis. Mes tam skiriame papildomų lėšų, bet aš matau, kad tas lėšas reikia visai kitur investuoti. Į žmones investuokime. Tai ne tik pagrindinis turtas, bet ir Lietuvos išlikimo dalykas.
Yra ir kitų objektyvių skaičių, kurie rodo, kad mūsų visuomenė serga. Pagal nužudymus mes lenkiame ir baltarusius, ir lenkus, ir visus kitus. Pagal savižudybių skaičių mes tvirtai pirmaujame Europos Sąjungoje. Pasižiūrėkime migracijos skaičius.
E.MALŪKAS: Tai yra labai rimtos problemos, ir jos prasideda nuo pačių apačių. Neveikia savivalda. Savivaldybės neturi savo biudžeto. Reikia nuolatos prašyti iš Vyriausybės, rengti raštus, kreiptis per politines partijas. Mes esame vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri neturi realios savivaldos.
Kitas dalykas, savivaldai buvo nuleidžiami tam tikri Vyriausybės patvarkymai, kurie nebuvo paremti pinigais. Ir vėl turi aiškintis, kad nėra pinigų, tai numeta vieną kitą tūkstantį, šimtą tūkstančių, milijoną.
Kas čia per politinė sistema, kad mes nesugebame į valdžios aukščiausiąjį forumą deleguoti pačius gabiausius žmones? Turime ekonomistų, turime filosofų, turime tam tikrą poziciją. Reikia tik apžvalginio proto, kuris visa tai įgyvendintų. Kaip Rusija turėjo P.Stolypiną, iš Lietuvos kilusį žmogų. Jis padarė taip, kad per dvejus metus iš ubagiškos Rusijos grūdais užvertė Europą.
Prieš Seimo rinkimus buvo didelė viltis. Po rinkimų buvo euforija, kad štai, pagaliau kažkas įvyks. Aš lygiai taip pat buvau užhipnotizuotas. Galvojau, netrukdykite jiems. O dabar auga didžiulis nusivylimas.
Gyvenu prie ežero. Atvažiuoja žmonės ir aš girdžiu, kaip jie kalba. Abiturientai švenčia savo šimtadienį. Visi, sėdintys prie stalo, mano, kad Lietuvoje neliks nė vieno.
Paskutinę naktį Lietuvoje nakvoja du broliai ir sesuo. Mirė tėveliai, pardavė sodybą. Išvažiuoja du į Airiją, vienas į Angliją. Ir ką daro Londone? Šakočio technologija kepa mikimauzus. Kodėl negalima to padaryti Lietuvoje? Mokesčiai, sako, smaugia.
G.JAKAVONIS: „Respublikos“ leidinių grupė buvo ta, kuri 100 dienų moratoriumu nekabino „valstiečių“. Bet jie sukompromitavo tas idėjas, kuriomis žmonės patikėjo.
K.STOŠKUS: Matau, kad pakrikimas yra visoje Lietuvoje. Klausiate, kodėl mes ne tuos išrenkame. Kad būtų galima išrinkti, reikia, kad būtų laisvi debatai.
Mūsų laisvė suprantama kaip stipriojo teisė. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) matė tokias galimybes, kai žmogus turi laisvę, bėgimą nuo bet kokio suvaržymo, tiktai daugiau laisvė nieko nereiškia, tai yra veikimo laisvė.
Maskvos ir Vilniaus gatvėse į klausimą, kas yra laisvė, mergaitės atsakė taip: kai gali daryti, ką nori. Ar neaiškus atsakymas? Tos mergaitės pasakė tiesiai tai, ką iš tikrųjų visi daro. Nes mūsų laisvė yra beribė, be normų, be atsakomybės, be pareigų, be įsipareigojimų. Liberalai daugiausia propaguoja tokią laisvę.
E.MALŪKAS: Jie sako, mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda tavo laisvė.
K.STOŠKUS: Vadinasi, reikėtų, kad visi su visais kariautume, tada susibalansuotų jėgos, apribojančios viena kitą.
Vieni gali realizuoti veikimo laisvę, turi valdžią, daug pinigų, gerų draugų kompaniją. Vadinasi, mano laisvė iš tikrųjų yra jūsų vergija. O jeigu turi daug valdžios, gali visą valstybę padaryti vergovinę.
Šitokia laisvė yra baisiai pavojinga. Mes iki šiol jos nesugebame padaryti sąmoningos, atsakingos, įpareigojančios atsakyti už kiekvieną veiksmą.
Tai alternatyva viduramžiams. Ten visada kalbėjo apie pareigas, kėlė griežtus reikalavimus, kanonus.
Menininkai dabar labai gražiai pasitarnauja. Jie sako, esi laisvas, kai peržengi bet kokias ribas. Iš tikrųjų, meno kūryboje reikia kažką įveikti, kad galėtum turėti savo autonomiškumą.
E.MALŪKAS: Jūsų žodžiuose yra siaubinga mintis. Turtingi turi dar daugiau laisvės, vadinasi, kita Lietuva pasmerkta. Trečdalis Lietuvos pasmerkta.
K.STOŠKUS: Žmogus dirba be atsakomybės, tai yra kur neveikia nei moralinis, nei juridinis, nei socialinis teisingumas, kur yra susigrupavę žmonės pagal fizines ar turtines galias.
Politikams rūpi tiktai ekonominiai, turtiniai pagrindai, tos galios, kurias kažkas labai nesunkiai valdo, nes prieina prie valdžios. O tas žmogelis, kuris susigūžęs, sprunka ten, kur yra daugiau socialinių garantijų.
Žmogus yra džiunglių įstatymuose veikiančioje aplinkoje. Vieni emigruoja. Yra tų, kurie jau anksčiau palūžo, nepajėgia, tai pradėjo girsnoti. Niekas neskaičiuoja, kiek mes turime degradavusių žmonių, tai yra vaikščiojantys lavonai. Alkoholizmas yra mūsų ligos padarinys. Gaila į tuos žmones žiūrėti, vieni jiems padeda, kiti nepadeda, bet tai yra laiką tempiantys mirtininkai.
Yra trečia kategorija žmonių, kurie neišlaiko, pajunta absurdą. Tai labai moderniškas terminas, menininkai labai operuoja tuo žodžiu. Tai yra savižudybės.
Ir yra kategorija žmonių, kurie tiesiog kenčia susigūžę ir laukia. Kuo tai baigiasi, žinote irgi. Pagal širdies kraujagyslių ligas esame lyderiai.
Yra daugybė pasirinkimų, laisvė, vadinasi. Galime ir taip, ir taip palikti šitą gimtąjį kraštą. Viduramžiais buvo išsigelbėjimas po mirties, dabar to jau nėra.
Dorovės klausimas paliktas bažnyčiai, jūs rūpinkitės ten. O mes gyvensime be dorovės.
Jau daug kartų kartoju pagarsėjusią vieno mūsų lyderio mintį, kai jis labai gražiai prasitarė, sąžiningai pasakė: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija.“ Ko mes norime iš tų žmonių? Mes džiunglių įkaitai, vergai.
Yra labai destruktyvi būsena. Man jau įkyrėjo kalbos, o ką dabar daryti. Visi apeliuoja į valdžią. Mes matome, kad valdžia neįgali. Viena piktavališkai neįgali, kita per nepasirinkimą neįgali. Įvairių yra motyvų.
G.JAKAVONIS: Tai ką reikia daryti?
K.STOŠKUS: Jau rusai pradeda suprasti, kaip reikia padėti. Girdėjote, kokie ten šurmuliai vyksta. Reikia išeiti į gatvę, kažką apsupti, parodyti. Bent jau pagal šiuolaikinio vizualinio meno pavyzdžius suorganizuoti akcijas. Kad pamatytų, kad įspūdį padarytų. O mūsų inteligentai šito bijo. Lyg gėda, sarmata, nejauku.
Kiek esu kalbėjęs su žmonėmis, sako, aš niekada to nedariau ir nedarysiu. Suprantu, kad tai nepatogu.
Prancūzai vieninteliai turi šitą meistrystę. Britai visiškai skirtingi, jie tas problemas sprendžia kabinetuose, Lordų rūmuose. O mes neturime nei šito, nei demokratinio aktyvumo pilietinei visuomenei mobilizuoti.
Jei kas pradeda ką nors organizuoti, sako, jis turi kažkokį interesą, neprisidėk prie jo. O žiniasklaidai tai labai patinka. Jeigu pasikišai, tada tave tryps, pavers patvoriniu.
Išimtis „Respublika“. O dominuojančios komunikacijos, tie drambliai, išsisukinėja nuo pareigų. Visi jie sako, čia yra nenorminiai, jie nelegalai, pašaliniai. Juos ir palaikykime nuošalyje, nes jie drumsčia santykius tų, kurie sudarė santykius su valdžia.
Ekonomika yra tuščias užsiėmimas. Tik mulkinimas žmonių, laiko gaišinimas. Reikia galvoti apie rezultatą. Geriausias indikatorius yra emigracija. Jeigu žmonės bėga, vadinasi, šitas kraštas yra smukęs.
E.MALŪKAS: Man atrodo, pas mus labai stipriai nuvertintas yra pats žmogus. Per nelygybę, jeigu trečdalis Lietuvos yra skurde.
Jūs nuvažiuokite, kokie gražūs kai kur bibliotekų rūmai. Kokios puošnios mokyklos. Kiek Europos Sąjungos pinigų įdėta. Kiek iečių sulaužyta, kad atsirastų sporto centrų. Pažiūrėkite, Zarasų biblioteka yra rūmai. Nuvažiuoju, tiesiog akys raibsta, bet žmonių nėra.
Yra filosofinis klausimas, ar žmogus yra pažinus. Taip, pažinus. Pažinimo raktas yra žmogaus norai.
Tie, kurie labai turtingi, vienas kitas ateina į susitikimus su rašytoju. Jie kviečia pas save į namus. Mes šnekame apie romaną „Vytauto žemė“, apie Vytautą Didįjį. Kauno verslininkai pasikviečia mane. Visi valdo verslus, visi yra gabūs, visi ryžtingi, visi iškalbingi. Lietuva grupuojasi tokiais dalykais.
Didžiausias interesas matyti iš pagyvenusių žmonių. Jaunimas sako, man svarbiausia išmokti anglų kalbą ir turėti kažkokią specialybę, amatą.
Po to, kai parašiau istorinį romaną „Vytauto žemė“ apie Vytautą Didįjį, sulaukiau kontroversiškų sprendimų. Klausė, kam tu išvis parašei, kam to reikėjo. Galėjo Vytautas būti efemeriškas. Kitiems nepatiko, kad paliečiau Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Kyla klausimas, kas klastoja mūsų istoriją. Kodėl „Vikipedijoje“ tiek daug yra klaidų? Ir kodėl nėra išversti Vytauto Didžiojo kanceliariniai raštai, laiškai?
Senuosiuose Trakuose, kur yra gimęs Vytautas, nėra Vytauto Didžiojo gatvės. Tik Kęstučio gatvė. Senųjų Trakų mokykla pavadinta Andžejaus Stelmachovskio, vieno lenkų veikėjo, vardu.
Yra Raimundo Lopatos ir Alvydo Jokubaičio knyga „Lietuva kaip problema“. Ten sakoma, kad yra tauta be valstybės, kad tautinė valstybė yra fikcija ir mes nesusitvarkome su kultūriniais ištekliais. Kad Lietuva yra tam tikra abstrakcija, nėra tokio daikto kaip Lietuva. Kad jeigu sakome, kad aš myliu Lietuvą, tai iš tiesų mes galvojame, kad turime dirbtinai sukurti objektą. Mūsų filosofai, mokslininkai kalba, kad tie žmonės, kurie palieka Lietuvą, turi tai pateisinti ir paaiškinti. Kam turi tai paaiškinti?
Savotiškas siaubas, kad šviesioji mūsų mintis kalba apie tai, kad reikalingas neotautiškumas. Vadinasi, mūsų praeitis yra tolima, nepažįstama pasaka, kuri neturi sąsajos su šiandiena.
E.BIČKAUSKAS: Vos ne keletas metų iki Lietuvos nepriklausomybės mane už tam tikrus nuopelnus paėmė į tarnybą armijoje, numetė į Tolimuosius Rytus. Ten dvejus metus ištarnavau. Kai grįžau, tai, nulipęs nuo lėktuvo trapo, pabučiavau Lietuvos žemę. Noriu tikėti, kad nedings visa šitai.
Labai slidi patriotizmo problema. Jeigu aš sakau, velnias, kišate pinigus ne ten, pirkdami tankus, tai aš patriotas ar ne patriotas? Manau, aš patriotas, nes aš visai kitokias matau Lietuvos problemas. Puikiai žinau, kad Lietuvą tikrai ginčiau.
Labai abejočiau dėl esančių valdžioje patriotiškumo, esant kritiniam momentui. Ką reikėtų daryti? Vienaip ar kitaip, toną mums duoda valdžia. Iniciatyvos kyla iš apačių. Bet jeigu neduos tono ir iš ten nebus palaikomos iniciatyvos, nebus ir iniciatyvų.
Atsimenu pirmą reklaminį klipelį, prezidentei atėjus į Prezidento rūmus. Vedžioja ji vaikus po prezidentūrą, rodo savo priimamąjį ir sako: va čia ateina dideli pareigūnai, verkia prieš ateidami pas mane.
Nekalbu apie Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Be atitinkamų teisinių paaiškinimų jis priima sprendimus, kad mes tam tikrais aspektais net negalime pakeisti savo Konstitucijos. Tai yra primesta.
Teisiškai supranti šitą dalyką, bet žmogui nuleidžiama į apačią: kas tu esi? Tu esi tuščias niekas.
Maždaug 1992 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu man teko stažuotis Paryžiuje. Ir dabar pamenu tą jausmą, kad pasijutau ten laisvas, nors ir Lietuva tuomet jau buvo laisva. Visi žmonės laisvi aplinkui.
Kalbėjote apie dabartinius rinkimus ir viltį. Apie kokią galime kalbėti atsakomybę? Mūsų demokratijoje atsakomybė gali kilti tam tikrų politinių jėgų, politinės partijos pagrindu. Tai būtų ilgalaikė atsakomybė.
Kai žmonės dėl kažko susiburia, viltis labai gera, bet tie žmonės per daug įvairūs. Kažkas panašaus buvo 1989-1990 metais. Ne kartą tuo metu sakiau, taip, mes esame vieningi. Bet patikėkite, sakiau, mes visiškai nebūsime vieningi tada, kai turėsime Nepriklausomybę ir kai kalbėsime, kokią Lietuvą mes norime matyti ateity.
Kad skiriasi mūsų politinės pažiūros, tai gerai. Blogiausia, kad apačioje žmogus, pamatęs, kad jis yra niekelis, tampa viskam abejingas. Ko man eiti į gatvę, ko man ten protestuoti, reikalauti, vis tiek naudos iš to nebus. Aš čia išbūsiu arba išvažiuosiu.
V.RUBAVIČIUS: Beveik neįmanoma įvesti savivaldos. Tai rodo daugelio seimūnų patirtis. Jie ateidavo į Seimą su idėja pertvarkyti seniūnijas, įvesti tiesioginius seniūnų rinkimus, kad seniūnija turėtų apimti bent dalį galinčius susižinoti vietinius žmones.
2002 metų Konstitucinio Teismo išaiškinime dėl savivaldos buvo reikalaujama, kad savivaldos subjektu būtų pripažįstami ir vietiniai žmonės. Iki šiol tas Konstitucinio Teismo išaiškinimas nėra įgyvendintas. Ir net nesiruošiama to daryti.
Kodėl? Todėl, kad yra susiformavusi politinė sistema, kur labai aiškus valdančiųjų ir valdomųjų sluoksnis. Toks įgyvendinimas reikalautų, kad valdantieji padalytų visą savo valdžią, nuleistų dalį valdžios apačioms.
Apačios, valdomieji, įgavę dalį valdžios, taptų pilietiškai įgaliais žmonėmis. Kam jie reikalingi? Su jais reikės tartis. Vadinasi, tu jau esi tam tikroje pozicijoje, kai turi tartis ne tik dėl paprastų dalykų, bet ir pinigus, kompetencijas padalyti. Turi leisti žmonėms tvarkytis savo aplinkoje ir garantuoti mokesčių sistemoje tam tikrą automatinį perskirstymą. Kam šitai daryti, jeigu mes viską valdome?
Valdžios atsisakymo klausimas yra labai sunkus. Iš istorijos žinome, kad jis neišsprendžiamas savanoriškai.
Prezidentė per pirmąją kadenciją kėlė idėją grąžinti tarėjų instituciją. Nes vienas pagrindinių demokratijos principų yra toks, kad ne teismai vykdo teisingumą, bet visuomenė kartu su teismais. Čia yra vakarietiškas principas. Jeigu visuomenė visiškai atskiriama nuo teisingumo vykdymo, kaip nėra jokioje kitoje vakarietiškoje šalyje, tai šiuo požiūriu ji yra neįgali. Kur dabar yra šitas prezidentės pasiūlymas? Taip ir užgeso.
Dėl istorijos. Jos neprimeta kokie lenkai. Matome, kaip mūsų istorikai aiškina, kad Vilniaus krašto okupacija - tai ne okupacija, kad čia visai kas kita buvo. Ir mums nereikia apie tai net kalbėti, o žiūrėti tik į ateitį.
Bet istorinė patirtis liudija, kad be praeities, be savo kultūrinės istorinės atminties tautos apskritai neegzistuoja. Per savo intelektualinį ir politinį elitą mes einame prie tautos išmontavimo.
Kas ryškėja mūsų politinėje aplinkoje? Kai buvo svarstomas Darbo kodeksas, kieno naudai jis buvo svarstomas ir kaip jis buvo svarstomas? Begėdiškai pritariant žiniasklaidai, svarstomas didžiojo kapitalo ir didžiųjų darbdavių naudai. Pastarieji aiškino, kad jeigu jie dar gaus papildomų lengvatų, tai jie ims dalintis. Pasaulis nerodo tų tendencijų, niekas nesidalija.
Neišaugs sąmoningumas tų žmonių. Kam jiems dalytis, jeigu jie gali dar daugiau gauti naudos. Tereikia nepatenkintus išguiti ir atsivežti naujos darbo jėgos, kuri yra daug pigesnė. Ir jie nemurmės.
Į šitą projektą Lietuva yra įsitraukusi. Tik laiko klausimas, kada jis bus visiškai įgyvendintas.
Kitas ideologinis dalykas yra tai, kad mums reikia pritarti Europos Sąjungos federalizacijos projektui. Tada nebelieka apie ką kalbėti. Jeigu mes esame federacijoje, visi nacionaliniai klausimai tarsi nebereikalingi. Ir čia nebėra ką ginti.
Jeigu mes esame Europos Sąjungoje, kodėl mums reikia ginti šitą teritorinį darinį, tokį vienetą, kuris tik vadinasi Lietuva? Jeigu aš pasitraukiau į kitą Europos Sąjungos vietą, kur nevyksta konfliktų, kam man reikia čia užsiimti, aukoti savo gyvybę?
Tai yra visų idėjų, su kuriomis atėjo „valstiečiai“, išdavystė. Pasižiūrėkime į premjero S.Skvernelio elgesį. Ir šeimos, ir lietuvybės, ir kitais klausimais jis pasiėmė visą liberalų, socdemų ir dalies konservatorių darbotvarkę ir ėmėsi ją įgyvendinti. Tai yra ir Stambulo konvencija, ir partnerystės klausimai. Bet jis ėjo atvirai nedeklaruodamas, kad įgyvendins šitokį projektą. Atvirkščiai, jis buvo už šeimą. O dabar jis yra už mūsų abėcėlės keitimą, nes kalba mums nebereikalinga. Mes juk turime, vienaip ar kitaip, tapti Lenkijos dalimi, kad ji kuo geriau gintų mus nuo Rusijos grėsmės. Jeigu yra toks projektas, kam tada reikalingas Vytautas, kam reikalingas paminklas, kuris Vytį primena?
Šaltinis: Respublika.lt
