2007-ųjų metų pradžioje „Los Angeles Times“ skiltininkas Maxas Вootas Putiną pavadino utėle (nors ir ta, kuri užriaumojo). Nadija Savčenko nusprendė, kad titulas „utėlė“ – tai per didelė garbė neūžaugai iš Kremliaus (nepamirškite, kad nemažai vandens nuo to laiko nutekėjo, o Putinas per tuos metus sugebėjo pasiekti ne vieną antirekordą ir atrasti, regis, vis naują dugną), ir savo spaudos konferencijoje perkėlė (tiksliau sakant, pažemino) jį į glindų (glinda – utėlės kiaušinėlis) gretas, nepamiršusi priminti ir dar vieno garbingo jo titulo iš penkių raidžių, kurį Charkovo futbolo komandos gerbėjų ir jų smagios dainelės-skanduotės dėka žino visas pasaulis, įskaitant ir tuos žmones, kurie daugiau rusiškai nemoka nė žodžio. Drauge ji atsiliepė apie jį ir kaip apie visapusiškai negražų ir pasibjaurėjimą keliantį asmenį. Taip, įskaitant ir fizinę išvaizdą – tai turėjo būti itin nemalonu išgirsti praplikusiam menkystai, tiek metų siekiančiam demonstruoti save kaip tikrą mačo įsikūnijimą, ypač iš jaunos moters lūpų (net ir botoksas nepadėjo, kad jį kur!).
Kad išgydytų sužeistą savimeilę, Putinas patraukė į Graikiją, kur užsirioglino į geltonai dažytą medinę būdelę, jo paties pavadintą „Bizantijos imperatorių sostu“, kuri iš tiesų yra panašesnė į vertikaliai pastatytą sarkofagą. Tikriausiai kurį laiką stovėdamas toje būdelėje ir pozuodamas kreivarankiui fotografui iš rusų naujienų agentūros „RIA-Novosti“, Putinas mintyse sau kartojo mantrą „aš ne glinda, aš ne glinda!“. Aišku, norint bent jau pamatyti tikrą Bizantijos imperatorių sostą tektų vykti į Turkijos sostinę Stambulą, tačiau, kaip patys suprantate, su tuo yra kilę šiokių tokių problemėlių.
O ir šiaip Bizantijos imperatoriams liūdnai baigėsi. Kaip ir Rusijos carams. Kaip ir – jūs jau tikriausiai patys suprantate – Sovietų Sąjungai. Apskritai, šitai yra pasakytina apie viską, kuo bando remtis netikusi šiandieninės Rusijos ideologija ir kam bando savo egzistavimu suteikti tęstinumą. Kaip tą sarkofagą bestatytum – rezultate tai vis tiek tėra karstas.
Bet tai nestabdo rusų urvinių, tokių kaip tas pats jau ne kartą įvairiais pasisakymais ir pasiūlymais pagarsėjęs Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, kuris dabar jau reikalauja Rusijoje nustatyti oficialią valstybinę ideologiją ir įtvirtinti ją įstatymais (Rusijos Federacijos konstitucija? 13 straipsnis? Ar įtakingame ir svarbiame valstybės Tyrimų komitete niekas negirdėjo apie tą vietą pagrindiniame šalies įstatyme, kur numatoma ir reglamentuojama ideologinė įvairovė? Akivaizdu, kad negirdėjo. Kita vertus, o kuo šis straipsnis pranašesnis už kitus konstitucijos straipsnius, kurie Rusijoje yra pažeidinėjami kasdien?).
Beje, tą pačią valstybinę ideologiją praėjusią savaitę puikiai (ir, svarbiausia, lakoniškai) suformulavo ne kas kitas, o Dmitrijus Medvedevas (pamenate tokį? Buvusį šalies „prezidentą“, dabartinį ministrą pirmininką?): „Pinigų nėra. O jūs laikykitės. Geros jums nuotaikos.“ Na, o senutė iš okupuoto Krymo, paklaususi, kaip pragyventi už 8 000 rublių pensiją (truputį daugiau nei $100) – savaime suprantama, yra provokatorė. (Kita vertus, jei toji senutė yra iš tų, kurie prieš dvejus metus mojavo Rusijos vėliavomis ir svajojo „numirti Rusijoje“, tai dabar ji gauna kaip tik tai, ko nusipelnė. Kaip, beje, ir kiti panašūs Krymo „vatnikai“, dabar socialiniuose tinkluose kaukiantys ir aimanuojantys dėl „konfiskuotų“ verslų, atimtų namų, atiduotų „kam reikia“ paplūdimių, visuotinės suirutės, policijos ir okupantų savivalės bei įžūlumo, protu nesuvokiamų kainų, pasibaisėtinos kokybės ir kitų panašių „rusiškojo pasaulio“ stebuklų ir džiaugsmų. Gaila tik to, kad drauge su jais kenčia ir normalūs krymiečiai, į jokią Rusiją niekada nenorėję – o tokių, priminsiu, yra apie 60 %.)
Tačiau lakoniškoji Medvedevo formuluotė būtų nepilna ir neaiški be tam tikrų papildomų duomenų, kuriuos jums dabar įdomumo dėlei ir pateiksiu. Rusų karinio lėktuvo skrydžio valanda, pačiais kukliausiais paskaičiavimais, kainuoja apie 4 milijonus rublių. Taigi, vos vienas rusų naikintuvas (šiuo atveju labai pateisinantis savo pavadinimą) vos per vieną valandą sunaikina 500 krymiečių pensijų. O virš pusiasalio jie skraido, kaip patvirtina patys Krymo gyventojai, ištisomis dienomis be pertraukos, pradedant nuo 6 valandos ryto (nepaisant to, kad, kaip žinia, Kryme jokie kariniai veiksmai nevyksta). Ukrainos žvalgybos duomenimis, okupantai Kryme dislokavo 24 tūkstančius karių, 613 tankų ir šarvuočių, 162 artilerijos įrenginius, apie 100 karinių lėktuvų, 56 sraigtasparnius, 16 pakrantės raketinių kompleksų, o taip pat 30 karinių laivų ir 4 povandeninius laivus.
Jei vertintume tik karinius lėktuvus (nors ir visa kita įranga reikalauja resursų, o šarvuočiai ir tankai lygiai taip pat nuolat važinėjasi ir taip išdaužytomis Krymo miestų gatvėmis) ir darytume prielaidą, kad iš keturių čia esančių oro uostų per parą vidutiniškai atliekama po dešimt valandinių skrydžių poromis „vedlys-vedamasis“, išeina, kad per dieną danguje vien tik virš Krymo sudeginama 320 milijonų rublių arba 40 000 mėnesio pensijų išmokų. Plius, žinoma, tęsiasi technikos, karinių atsargų ir kitokių okupacinių pajėgų tiekimas į Donbasą, o taip pat nereikia pamiršti ir karinio personalo, kuris dabar Donbase jau sudaro ne mažiau nei 40 tūkstančių žmonių, susidedančių iš Rusijos etatinių kareivių, rusų samdinių kovotojų ir vietinių kolaborantų (kuriuos, dar kartą pabrėšiu, vadinti separatistai yra labai netikslu).
Taip pat priminsiu ir tai, kad kariniai veiksmai rusų pastangų dėka Donbase nenutrūksta nė vienai dienai, o pastaruoju metu ir vėl suintensyvėjo. Kol Petro Porošenka ir jo kolegos iš Vakarų toliau nepaliauja malti liežuviais apie Minsko susitarimus, ukrainiečiai kariai ir vėl žūva po kelis žmones kasdien (jų priešininkai irgi).
Taip pat pamiršti negalima ir Sirijos, iš kurios Rusija neva „pasitraukė“, ir vėl įžūliai visam pasauliui apsimelavusi (beje, neseniai „Islamo valstybės“ kovotojai Sirijoje sudegino rusų karinę bazę su keturiais ten buvusiais sraigtasparniais, taip pat, beje, labai nepigiais, o rusų nužudytų civilių skaičius jau viršija 2 100). Visa tai, ką čia dabar išvardinau, yra tik dalis karinių (ir ne tik) išlaidų, vis augančių dėl vienos priežasties – Rusijos agresijos.
Valstybinę ideologiją praėjusią savaitę puikiai (ir, svarbiausia, lakoniškai) suformulavo ne kas kitas, o Dmitrijus Medvedevas (pamenate tokį? Buvusį šalies „prezidentą“, dabartinį ministrą pirmininką?): „Pinigų nėra. O jūs laikykitės. Geros jums nuotaikos.“
Tai dar ne visos įdomios detalės, kuriomis šįkart norėjau su jumis pasidalinti. Opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas ir jo Kovos su korupcija fondas, atsakydamas į Medvedevo repliką apie pinigų trūkumą, pademonstravo pasauliui vieno iš jo viceministrų Igorio Šuvalovo „Rolls-Royce Phantom EDW“ (automobilis, tiesa, registruotas ne paties Šuvalovo vardu, o „pelno nesiekiančios organizacijos“, kuriai vadovauja jo žmona, vardu). Šis modelis yra laikomas itin prabangiu ir brangiu net tarp pačių „rolsroisų“ – jis kainuoja 40 milijonų rublių, arba 5 000 pensijų. Tačiau nepaisant to, negalima sakyti, kad pats Igoris Šuvalovas, raginantis žmones taupyti ir mažinti išlaidas maistui ir elektrai, yra absoliučiai nesąžiningas žmogus. Kitus savo automobilius (kurių savininkais jie yra kartu su žmona) – Jaguarą, rusišką „limuziną“ „ZIL-41047“ ir net „VAZ-2101“ (liaudyje geriau žinomą „žigulio“ vardu) – jis sąžiningai nurodė turto deklaracijoje, tik, va, „rolsroisą“ įtraukti pasikuklino. Ir visus keturis savo butus deklaracijoje nurodė. Tačiau apie kitą savo nekilnojamąjį turtą, įskaitant pilį Austrijoje, dvarą Pamaskvėje ir buvusią MI6 būstinę Londone, kukliai parašė, kad nuomojasi (nesvarbu, kad pats iš savęs per ofšorines įmones). Ir tai tik kažkoks Šuvalovas. Net ne Medvedevas ir juo labiau ne Putinas.
O tuo metu per praėjusią savaitę iš Rusijos akcijų rinkos pasitraukė $196 milijonai investicijų (rekordinė suma nuo praėjusio rugpjūčio), komunistas Irkutsko srities gubernatorius atkuria kolūkius (įdomu, ar jis važinėja „Jaguaru“, ar tenkinasi kokiu nors niekingu „Mersedesu“?), Susisiekimo ministerija rengia įstatymo projektą dėl visiškos rusiškos interneto erdvės valstybinės kontrolės (tai, kad įstatymas dar tik rengiamas, netrukdo toliau suiminėti tinklaraštininkus ir terorizuoti Krymo totorius), o siekiant efektyviai paversti vaikus būsimų karų patrankų mėsa buvo įkurta „Jaunoji armija“ (organizacija, labai nemaloniai primenanti ne tiek sovietinius pionierius, kiek Hitlerio jaunimą), kurios logotipas yra akivaizdžiai nušvilptas iš amerikietiškų internetinių puslapių (raudona-balta-mėlyna žvaigždė, kuri nuo šios bus naujasis oficialus Rusijos armijos logotipas, yra identiška „Mall of America“ logotipui, o greta įkomponuotas amerikietiškojo erelio profilis tik dar labiau paryškina plagiato akivaizdumą). Štai taip Rusijos valstybinė ideologija siekia tikrojo tobulumo.
Tačiau grįžkime prie Nadeždos Savčenko. Rašydamas pesimistines paskutiniąsias praėjusios savaitės straipsnio eilutes nė negalėjau įtarti, kad iki jos išlaisvinimo liko vos viena diena. Tačiau nepaisant to, ką kalba prezidentas Porošenka, šis įkaitės išlaisvinimas byloja ne apie jo teisumą dėl „neegzistuojančių alternatyvų“ Minsko susitarimams, o tik patvirtina, kad aš teisingai kas kartą konstatuoju, kokie tie susitarimai yra nereikšmingi ir nereikalingi.
Putinas Savčenko išlaisvino ne dėl Minsko susitarimų (tai patvirtino ir pats Kremlius – juk Rusija jos bylą laiko „baudžiamąja“, o tai reiškia, kad ji nepatenka į susitarimų lauką), ne mainais į sankcijų atšaukimą (špygą taukuotą jam!) ir jau tikrai ne tam, kad susigrąžintų porą žvalgybininkų, į kurių likimą jam jau seniai nusispjaut.
Tiesiog pati Nadija jam nepaliko kitos išeities, kaip tik arba ją (europarlamentarę!) nužudyti, arba paleisti. Pseudofiureriui neliko kitos išeities, kaip tik paklusti jos sąlygoms ir paleisti ją, mainais negaunant nieko, tik pelnytai užsitarnautą pažeminimą. Savčenko į laisvę išėjo ne dėl kompromiso, o kaip tik priešingai – dėl to, kad pati jokia kaina nesileido į kompromisus. Būtent tokio jos turimo bekompromisiškumo labai smarkiai trūksta ukrainiečiams, o juo labiau Vakarų politikams.
Kompromisai yra naudingi ir reikalingi tada, kai turima reikalų su partneriais. Kai kalba eina apie priešus, apie žmonijos išgamas, kompromisai neduoda nieko, tik neša žalą.
Glindas, kaip ir visus kitus parazitus, reikia naikinti.
Jurijus Nesterenka
Nuotraukoje: Vladimiras Putinas „Bizantijos imperatorių soste“
