Lapkričio 29-ąją Minske įvyko „Normandijos formato“ šalių Užsienio reikalų ministrų derybos . Ukrainos Užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas susitikimo išvakarėse kalbėjo apie tai, kad sutarimo su Rusijos pozicija nėra ir negali būti.
„Aš reikalausiu, kad būtų laikomasi mūsų „veiksmų plano“ versijos, realaus „veiksmų plano“, kuris vienintelis gali užtikrinti realų progresą vykdant Minsko susitarimų sąlygas“, – sakė jis.
Kalba eina apie Minsko susitarimų punktų įgyvendinimo eiliškumą. Jau ilgiau nei metus Rusija ir Ukraina, tarpininkaujant Vokietijai ir Prancūzijai, ginčijasi dėl to, koks turėtų būti Minsko susitarimuose priimto veiksmų plano eiliškumas. Ar pirmiausia turėtų būti iš Ukrainos teritorijų išvesti neteisėtai šalyje esantys kariniai Rusijos daliniai ir tik tuomet tose teritorijose surengti visuotiniai rinkimai, ar atvirkščiai?
Priminsiu, kad kaip tik dėl to, jog Minsko susitarimuose nėra įtrauktas priimtų punktų vykdymo eiliškumas, „Normandijos formato“ valstybių lyderiai sutarė pavesti Užsienio reikalų ministerijų vadovams suformuoti „veiksmų planą“. Taigi, iš esmės, tas „planas“ – tai procesas, dėl kurio nepavyko susitarti spalio 20 dieną Berlyne susitikusiems Petro Porošenkai, Vladimirui Putinui, Angelai Merkel ir Francois Hollande’ui. Kas tai – siurrealizmas? Susitarimas, kaip įgyvendinti susitarimą, dėl kurio punktų nepavyko susitarti? Taip, kaip tik taip ir yra. Ir visa tai vyksta todėl, kad Ukraina ir Rusija labai skirtingai įsivaizduoja, ką iš tiesų reiškia „realus taikaus sureguliavimo Donbase progresas“. Ukraina siekia atgauti savo teritorijų kontrolę, sugrąžinti jas į teisinę ir įstatyminę sferą. Tuo tarpu Rusija stengiasi išlaikyti Ukrainą savo įtakos sferoje ir į Ukrainos valdymo sistemą atgal „įbrukti“ nusikalstamas grupes, pagal tokį pat principą, kaip tai padarė Čečėnijoje. Vyriausybės nekontroliuojama teritorija, įeinanti į šalies sudėtį, akimirksniu pavirstų į juodąją skylę, kuri sunaikintų Ukrainą iš vidaus. Rusijos valdžia tai puikiai žino ir supranta. Todėl šiandien vykstanti kova dėl „eiliškumo“ – tai bandymas užkirsti kelią Rusijos planams „čečėnizuoti Ukrainą“.
Minsko derybų esmė yra tame, kad kiekvienas jose mato tai, kas jam palanku ar reikalinga. Pavelas Klimkinas pažadėjo, kad vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos jis tikisi išspręsti Užsienio reikalu ministerijų vadovų susitikime Minske, bus įkaitų ir politinių kalinių, esančių Rusijos ir jos marionečių rankose išlaisvinimo klausimas.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Marcas Ayrault prieš „Normandijos formato“ šalių URM vadovų susitikimą išsakė nuomonę, kad Europos Sąjungos sankcijų Rusijos Federacijai atšaukimas šiuo metu būtų ne produktyvus, bet netgi žalingas žingsnis.
„Tai susilpnintų tikslus, nukreiptus į šio konflikto sprendimą ir taptų pergale tiems, kas sukėlė grėsmę šalies saugumui“, – pabrėžė Ayrault.
Komentuodamas Prancūzijoje pastaruoju metu vis garsiau skambančius raginimus atšaukti sankcijas Rusijai, ypač iš vieno tikėčiausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus Francois Fillono lūpų, Ayrault dar karto pabrėžė esąs tikras, kad „atsisakyti Minsko susitarimų būtų didžiulė klaida, kuri skaudžiai atsilieptų mūsų strateginiams interesams“.
O štai Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pareiškė, kad, dėka Minske vykusių derybų, pavyko sumažinti konflikto Donbase mastus. Su tokiu teiginiu sunku nesutikti. Tačiau reikia nepamiršti to, kad dėka „Minsko susitarimų“, t.y. dokumento, kuriame nėra detaliai nurodyta, koks turi būti sutarties punktų įgyvendinimo eiliškumas, Rusija gavo puikią galimybę manipuliuoti situacija.
Pasak informacinės agentūros „Reuters“, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Marcas Ayrault su savo kolega iš Vokietijos Franku-Walteriu Steinmeieriu planuoja papildomai neoficialiai aptarti su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu tą situaciją, kuri susiklostė po to, kai Sirijos prezidento Basharo al Assado karinės pajėgos užėmė didžiąją dalį Alepo miesto.
„Labiau nei kada nors anksčiau mums būtina skubiai imtis priemonių, kad nutrauktume karinius veiksmus ir galėtume be jokių trukdžių pristatyti humanitarinę pagalbą“, – sakė Ayrault savo pareiškime prieš išskrisdamas į Minską.
Prancūzija, kuri reikalauja skubiai sušaukti Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybą dėl situacijos Alepo mieste Sirijoje ir netrukus po to veda derybas dėl ugnies nutraukimo kitame pasaulio taške su tuo pačiu „garantu“ – štai kas yra Minsko derybos.
Ukrainiečiai jau pavargo nuo karo. Tačiau dar labiau jie pavargo nuo baimės, kad po eilinio Putino „ėjimo žirgu“, Europa verčiau pasirinks pamiršti apie Ukrainą. Ukrainos kolektyvinėje pasąmonėje nėra tikrumo ir įsitikinimo, kad sutampa tai, kaip taikų sureguliavimą Donbase įsivaizduoja Europa ir Ukraina. Tai kelia pasipiktinimą, sumaištį ir pyktį Ukrainos viduje ne ką mažiau, o gal net ir daugiau, nei nepasitenkinimas vis krentančiu gyvenimo lygiu. Nė kiek neperdedu sakydama, kad okupuotos Donbaso dalies grąžinimas Ukrainai pagal tą scenarijų, kurio siekia Rusija, Ukrainos viduje gali išprovokuoti tokius procesus, kurie situaciją tik pablogins.
Rusijos propaganda ir taip deda visas pastangas, kad įtikintų ukrainiečius, jog Vakarai yra pasirengę paaukoti Ukrainą vardan atnaujintų santykių su Rusija. Antivakarietiški pareiškimai Minsko susitarimų kontekste labai greitai pavirsta antivyriausybinėmis kalbomis. O kaltinimuose, kad „Porošenka spekuliuoja nacionaliniais interesais ir yra pasirengęs sutikti su putiniška Minsko susitarimų traktuote“, visada būna kritikos reformų adresu, nepasitenkinimo aukštais mokesčiais ir Ukrainos ekonomikos griūties prognozių. Šiandieninė Vakarų pozicija Minsko derybose daro įtaką ukrainiečių nuotaikoms ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos klausimais.
Pasaulis leidosi įtraukiamas į kruvinas putiniškas derybas – t.y. į schemą, pagal kurią Rusijos vyriausybė naudojasi žmonių žūtimis kaip argumentu ir svertu derybose. Rusija sau žongliruoja Sirija, Donbasu, Krymu ir apskritai pasauline terorizmo grėsme, kas kartą į derybas įtraukdama vis naujų papildomų reikšmių. Į bet kokį bandymą priversti Rusiją pagaliau imtis konstruktyvios strategijos Donbaso klausimu, jos valdžia visada atras kokį nors kontrargumentą, kokią nors „sudėtingą situaciją Sirijoje“. O kol bombardavimai Sirijoje vers vakarų politikus aiškinti, kad būtina toliau tęsti ir palaikyti bendradarbiavimą su Rusijos Federacija kovoje su terorizmo problema pasaulyje, tol tie bombardavimai Sirijoje ir tęsis bei reikiamu momentu stiprės – t.y. kas kartą, kai tik suintensyvės koviniai veiksmai Donbase.
Labai gaila, kad tokia Rusijos „taikių“ derybų vedimo taktika jau nieko nebešokiruoja ir nebestebina. Europa ginkluojasi, telkiasi, stiprina savo galią ir tvirtina pozicijas, o politikai ir toliau ragina palaikyti draugiškus ir geranoriškus santykius su savo rytine kaimyne. Tokia situacija labai primintų hibridinę Rusijos prieštaraujančių reikšmių politiką, jei ne vienas „bet“. Šiandien nebepakanka vien ruoštis galimoms Rusijos informacinėms, karinėms ir kitokio pobūdžio atakoms. Nes karas, tiesiogiai liečiantis stambių pasaulio žaidėjų interesus, jau vyksta. Sirijoje ir Donbase – Artimuosiuose Rytuose ir pačiame Europos centre. Šio karo atgarsius aptinkame rinkiminėse kampanijose ir visame pasaulyje vykstančiose politinėse krizėse.
Praėjusią savaite Europos Parlamente ryškia dauguma buvo priimta ataskaita, kurioje tiesiogiai kalbama apie „propagandinį karą“, kurį Rusijos Federacija veda prieš Europos sąjungą. „Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir jos vedamo hibridinio karo Donbase fone, Kremlius padidino konfrontaciją su Europos Sąjunga ir sustiprino propagandinį karą. Rusija atlieka aktyvų vaidmenį Europos žiniasklaidos sferoje, siekdama europiečių visuomenės tarpe suformuoti politinį savo veiksmų palaikymą, taip siekdama sugriauti Europos užsienio politikos vieningumą“, – rašoma rezoliucijoje.
Derybos ir susitikimai tokioje situacijoje yra lygiai tokie patys kovos elementai, kaip ir prieš Vakarus nukreipta Rusijos propaganda. Rusijos vyriausybė ne kartą bandė atšaukti ar atkelti Minsko susitarimą ir „Normandijos formatą“ liečiančius susitikimus. Tas pats galioja ir Sirijos atvejui. Tuo metu, kai Rusijos politikai iš tribūnų garsai rėžia kalbas savo kolegoms apie tai, kokia jiems svarbi yra taika pasaulyje, o tuo metu Sirijoje miestuose tęsiasi bombardavimai. Putinas yra suinteresuotas, kad ir toliau tęstųsi šios jokių rezultatų neduodančios derybos. Tačiau jis aiškiai stengiasi, kad neįvyktų baisiausia – kad pasaulis nesuformuotų vienbalsės konsoliduotos pozicijos Rusijos užsienio politikos atžvilgiu bei svarbiausiais klausimais.
Derybos dėl situacijos Donbase ir toliau neduos jokių rezultatų, kol „Normandijos formato“ šalys galutinai neapsispręs, kas šioje situacijoje yra agresorius, o kas – tarptautinės agresijos auka.
„Aš tikiuosi, kad visos šalys turi tą būtinąjį atsakomybės ir sveiko proto lygį, kuris yra būtinas, norint pasiekti situacijos pagerėjimo“, – sakė Frankas-Walteris Steinmeieris prieš prasidedant susitikimui Minske.
Tame ir reikalas, kad pagerėjimas – tai įvestas aiškumas, kuris padėtų tašką rusiškam diplomatiniam žaidimui. Tam, kad būtų galima aplošti Rusiją, reikia ne tik paprasčiausiai vesti derybas su ja dėl situacijos Sirijoje, Donbase ar Kryme, bet ir ruošti dirvą deryboms dėl situacijos, kurią sukėlė pačios Rusijos Federacijos veiksmai. Reikia pagaliau imtis atsako šiai agresorei, vietoj to, kad tik nuolatos reaguotume į jos sukurtas krizes. Apie tai, kokia tvarka labiau atitinka sveiką protą, pirmiausia nuspręsti ir pasirinkti turėtų tarpininkaujančios šalys. Tai ir būtų tas būtinas atsakomybės lygis, kurio labai tikisi Ukrainos žmonės.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
