Šv. Kalėdų musulmonų mečetėje akimirka. Violetos Gedgaudienės asmeninio archyvo nuotrauka
Mes, lietuviai, esame JAV daug kam nepažįstamos kultūros atstovai, tad dalydamiesi tuo, kas mums brangu, kuriame draugiškus ryšius su kitų bendruomenių žmonėmis ir pasiekiame vis platesnį Lietuvos bei mūsų tautos pripažinimą. Papasakosiu trumpą istoriją, kuri yra įdomių susitikimų ir patyrimų, užsiimant lietuviška veikla, pavyzdys.
Būdama JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Vakarų apygardos pirmininke, gaudavau nemažai kvietimų atstovauti lietuviams amerikiečių visuomenėje. Vietos mokyklose kasmet mokiniams pasakojau apie kalėdinius šiaudinukus, Baltijos gintarą, apie tai, kad mane vadino „the amber lady.“
Per tą jaudinantį laikotarpį, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, LB valdybos nariai gaudavo nemažai kvietimų iš kultūrinių ir politinių amerikiečių organizacijų. Amerikiečiai staiga susidomėjo Lietuva ir mūsų šalies vardas tuo metu mirgėjo televizijos ekranuose bei vietinėje žiniasklaidoje.
Kaip tik tuo metu, 1993 metų gruodžio mėnesį, sulaukiau dailaus kvietimo rašto – Orange County musulmonų bendruomenė kvietė lietuvius dalyvauti jų metinėje šventinėje vakarienėje, mat joje buvo numatyta pagerbti Lietuvos Seimo narį Aloyzą Sakalą. Įdomiausia, kad šis pagerbimas turėjo būti rengiamas per mūsų, katalikų, šv. Kalėdas, todėl šventėje buvo kviečiama dalyvauti kuo daugiau lietuvių.
Supratau, kokia kebli susiklostė situacija, mat LB jokiu būdu negalėjo raginti lietuvių šv. Kalėdas švęsti tarp musulmonų. Tačiau dalyvauti buvo būtina, tad atsiprašę šeimos, drauge su vyru ir keliais bičiuliais nuvykome į minėtą mečetę.
Musulmonų šventovėje buvome labai šiltai sutikti. Man tuoj pat užrišo skarelę (moterys mečetėje turi užsidengti galvas) ir padovanojo Koraną. Mus visus susodino prie garbės stalo, supažindino su vietinės grupės musulmonų istorija. Įsitikinome, kad mus svetingai priėmę žmonės jautė simpatiją lietuviams, nes ši musulmonų atšaka per visą savo gyvavimo istoriją taip pat patyrė daug persekiojimų.
Apsidairiusi salėje, pastebėjau, kad prie vaišėmis padengtų stalų sėdi vien vyrai. Paklaususi, kur yra moterys, išgirdau atsakymą, kad jos yra kituose kambariuose, jų negalime pamatyti. O vėliau, man primygtinai prašant susitikti su moterims, mus nuvedė ten, kur jos drauge su vaikais vakarieniavo sėdėdamos ant grindų.
Musulmonų puotos garbės svečias buvo A. Sakalas. Jis buvo išskirtinai pagarbiai pristatytas, apie jį ir Lietuvą šventės vedėjas labai jautriai kalbėjo. Pagrindinis žodis buvo suteiktas A. Sakalui, jis buvo apdovanotas garbės ženklu. Lietuva buvo pasirinkta įvertinti už jos kovą už laisvę. Pagerbimo rengėjai taip pat atstovavo investicijų grupei, siekusiai pradėti prekiauti nafta su nepriklausomybę atkūrusia Lietuva.
JAV LB Vakarų apygardos valdyba tuomet pasinaudojo šia puikia proga pakviesti garbingą svečią A. Sakalą susitikti ir su vietos lietuvių visuomene, mat šventinis Kalėdų laikotarpis buvo patogus LB atstovams atvykti ir iš tolimesnių apylinkių.
Koraną ir skarelę tebesaugau iki šiol, tai – malonus prisiminimas apie labai savitą šventę.
Violeta Gedgaudienė