Sufražistė

Režisavo: Sarah Gavron. Vaidina: Carey Mulligan, Anne-Marie Duff, Helena Bonham Carter, Geoff Bell, Ben Whishaw, Meryl Streep, Adam Nagaitis

Trečiosios bangos feminizmas yra neatsiejamas nuo mūsų šiandieninės kultūros; jis meta iššūkį senosioms mąstymo formoms mūsų kasdienėje aplinkoje, spaudoje, socialiniuose tinkluose ir net pačioje kino pramonėje, kur moterų situacija liko praktiškai nepasikeitusi nuo 1946-ųjų. Turint galvoje tai, kad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia moterų teisės (ar greičiau jų trūkumas) islamo šalyse, šis filmas yra labai lauktas ir labai laiku. Įdomu tai, kad tai yra pirmas didžiajam ekranui sukurtas filmas apie moterų teisių judėjimą (puikus 2004 metų filmas „Iron Jawed Angels“ su Hillary Swank pagrindiniame vaidmenyje tebuvo skirtas televizijai). Tai atrodo mažų mažiausiai keista, kai pagalvojame, kiek filmų yra sukurta (ir vis dar kuriama) apie Amerikos pilietinių teisių judėjimą ar dabar jau ir apie seksualinių mažumų teises. Gaila, šis filmas neturi ypatingos meninės vertės, tačiau juosta yra susukta pakankamai kokybiškai, tad gali būti puikiu istoriniu edukaciniu filmu – ir ne tik jaunajai kartai.

Istorijos centre atsiduria Modė (Carey Mulligan) – paprasta sunkiai dirbanti skalbėja, gyvenanti dvidešimtojo amžiaus pradžios Londone su sūnumi ir vyru (Benas Whishaw), kuris, kaip suprantame jau iš pirmųjų kadrų, jos nelaiko žmogumi.

Vieną vakarą Modė pamato sufražistę, metančią akmenį į parduotuvės langą ir garsiai reikalaujančią suteikti moterims teisę balsuoti. Scena suskamba nejaukiai: akivaizdu, kad filmo režisierė Sarah Gavron suvokia, kaip nemalonu žiūrovams stebėti destrukciją, net kai tai daroma dėl aukštesnių tikslų. Aišku, po to seka beveik vadovėlinė Modės transformacija: ji ima pastebėti nesąžiningą elgesį moterų atžvilgiu ir ryžtasi kovoti su sistema. Filmo kūrėjai pasistengia, kad niekam neliktų abejonių dėl siaubingos moterų padėties tuo metu. Tai lengvai galėjo pavirsti perdėta melodrama, jei ne meistriška Mulligan vaidyba, padėjusi jai išsiveržti iš štampų spąstų.

Aišku, juosta sulaukė dabar madingų nusiskundimų dėl „nubaltinimo“ – t.y. istorinių įvykių vaizdavimo kaip išimtinai baltaodžių istorijos. Juostos gyvėjai suskubo aiškinti, kad tai – vienos moters, o ne viso judėjimo istorija (štai kodėl pavadinimas yra vienaskaita). Tačiau gynėjai nesusiprato paaiškinti, kodėl šis filmas yra „vienos moters istorija“: nes kūrėjai greičiausiai nusprendė, kad bilietai bus geriau perkami į filmą apie kenčiančią baltaodę, nei judėjimą, į pagalbą pasitelkusį net savos gamybos bombas.

Tokia ribota perspektyva labai daug atima iš šio filmo. Paskutinis filmo trečdalis – tai areštai, bado streikai, agitacinių kalbų ištraukos ir vidaus terorizmo apraiškos, tačiau pagrindinė žinia kažkur visame tame pasimeta.

Problema ta, kad filmas, kuris tiek laiko skyrė Modės susivokimui, taip mažai dėmesio skyrė tam, ką ji pagaliau suvokė – sufražisčių judėjimui ir jo esmei. „Sufražistė“ labai daug energijos skyrė bandydama žiūrovui įrodyti tai, kuo jis jau tiki, pamiršdama paanalizuoti, kaip šios aktyvistės privertė pasaulį tuo patikėti.

Net tokie patyrę kino kūrėjai kaip Clintas Eastwoodas savo dramoje apie Nelsoną Mandelą „Nenugalimas“ („Invictus“) ir Quentinas Tarantino juostoje „Ištrūkęs Džango“ („Django Unchained“) padarė milžinišką klaidą savo istorijų herojus paversdami nuobodžiais angelais, tad turėtume šią klaidą atleisti ir Gavron, kuriai tai tėra antrasis filmas. Nėra geresnio būdo sumenkinti veikėją, kaip per šventeiviškumą; štai kodėl juosta „Selma“ buvo tokia sėkminga – joje vaizduojamas Martinas Lutheris Kingas (Davidas Oyelowo) buvo pilnas trūkumų ir žmogiškųjų silpnybių. O štai „Sufražistėje“ tikroviškų žmonių yra mažai – dauguma jų „blogiukai“ vyrai ir kaip deimantas suspindusi farmacininkė Edit Elin (Helena Bonham Carter) drauge su savo progresyvių pažiūrų vyru užsiėmusi savadarbių bombų gamyba. Būtent todėl tikra aistra šiam tikslui ir tikras užsidegimas apima tada, kai juostos pabaigoje imami rodyti dokumentiniai kadrai ir pateikiama, kada įvairios šalys suteikė moterims teisę balsuoti (Prancūzija: 1944! Italija: 1945! Šveicarija: 1971!). Būtent šie paskutiniai kadrai tampa tikra, šokiruojančia ir pribloškiančia kulminacija.