Režisavo: Clintas Eastwoodas. Vaidina: Tom Hanks, Aaron Eckhart, Anna Gunn, Valerie Mahaffey, Mike O’Malley
Per savo karjerą Clintas Eastwoodas režisavo daugiau nei 30 filmų, iš kurių ne vienas įėjo į Holivudo istoriją ir buvo apdovanotas Oskarais, todėl devintą dešimtmetį jau įpusėjęs režisierius seniai užsidirbo teisę kurti tai, ką nori. Holivude jis yra unikalus tuo, kad periodiškai išleidžia naują filmą, atsieinantį nebrangiai ir atnešantį pastebimą pelną, dėl ko didžiosios studijos jam paprasčiausiai neprieštarauja. Eastwoodo filmai jau seniai tapo kas kelis metus sugrįžtančia tradicija, kai žiūrovai puikiai žino, kad gaus daugiau ar mažiau kokybiškai sukurptą produktą.
Tokio pastovaus įdirbio Eastwoodas nebūtų pasiekęs neturėdamas aiškaus filmų stiliaus. Daugumoje savo projektų režisierius pasakoja apie, regis, niekuo neišsiskiriančius herojus, kuriems jų pačių darbas neatrodo kažkoks ypatingas, tačiau plačioji publika juos dievina. Tie žmonės turi daug asmeninių problemų, kurios neužkerta kelio daryti gerus darbus, kad ir kiek jėgų tai kainuotų, o Eastwoodas stengiasi tai išryškinti kuo labiau. Kartais jis tai daro gerokai persistengdamas, bet nieko čia jau nepadarysi – publika nori to, ko nori.
Juostą gelbėjantis dalykas yra viskas, kas yra tiesiogiai susiję su lėktuvo nusileidimu. Galbūt pusvalandį trunkantis epizodas atrodo kaip visiškai kitas filmas, kupinas veiksmo, įtampos ir asmeninės dramos. Nusileidimas upėje yra tai, dėl ko žiūrovai eis į kino teatrus, mat Eastwoodo talentas labiausiai ir išryškėja, kuomet jis sugeba išlaikyti įtampą net tokioje situacijoje, kurios baigtis yra aiški.
Žiūrėdami „Stebuklą virš Hadsono“, veikiausiai nenustebsite. Filmas pasakoja apie tikrą istoriją, kai 2009 metų žiemą, vos pakilęs iš LaGuardia oro uosto, keleivinis lėktuvas susidūrė su pulku migruojančių paukščių, patekusių į orlaivio variklius. Lėktuvą pilotavęs kapitonas Chesley „Salis“ Sullenbergeris (Tomas Hanksas), padedamas piloto Jeffrey Skileso (Aaronas Eckhartas), nusprendė negrįžti į oro uostą ir lėktuvą nutupdyti Hadsono upės viduryje. „Stebuklas virš Hadsono“ pasakoja istoriją apie garsųjį nusileidimą, kurio metu išgyveno visi 155 lėktuvo keleiviai, bei jo pasekmes Saliui.
Ir būtent pati istorija iškelia pačią pirmą ir svarbiausią problemą savo kūrėjams: kaip iš vos šešias minutes trukusio skrydžio išspausti pilno metražo filmą? Kūrėjai pasirinko patį paprasčiausią kelią ir išgalvojo pagrindinio veikėjo priešą – katastrofos aplinkybes tiriančius Nacionalinės transporto saugumo valdybos biurokratus, abejojančius Salio sugebėjimais. Nors tyrėjai yra paremti tikrais žmonėmis – išties vyko posėdžiai, kuriuose buvo bandoma nuspręsti, ar Salis teisingai pasielgė priimdamas tokius rizikingus sprendimus, – subtilumo vaizduojant šiuos procesus filme yra nedaug (tiksliau tariant, vyrauja perdėtas hiperbolizavimas). Čia, deja, Eastwoodas leido smarkiai prasimušti savo politinėms pažiūroms (jis priklauso dešiniosios pusės populistams libertarams, kuriems labai sunku susitaikyti su mintimi, kad federalinė valdžia apskritai egzistuoja) ir didžiąją dalį filmo laiko skiria pasakojimui apie tai, kaip „blogi valdininkai“ neleidžia „patriotiškiems amerikiečiams“ atlikinėti savo ypatingų žygdarbių taip, kaip jie nori. Problema ta, kad tai paverčia juostą labai vienpusiška ir angažuota. Keista, kad Eastwoodas nusprendė, kad jam reikia kažkaip apginti ar pateisinti pagrindinį juostos herojų: Salis iš tiesų atliko žygdarbį, ir tai yra akivaizdu ir neapsunkinus jo pasakojimo išgalvotais priešais.
Lėktuvo nusileidimo pasekmėms yra skiriama didžioji dalis „Stebuklo virš Hadsono“ laiko, bet juosta tai daro sausai ir neįdomiai. Didžioji dalis filmo veiksmo vyksta viešbučių kambariuose ir posėdžių salėse, prie ko Eastwoodas yra nepratęs, privalantis kliautis tik aktorių dialogais. Tie dialogai yra tušti, visuomet pabrėžiantys tik tai, kad visi veikėjai džiaugiasi, jog Salis išliko gyvas ir išgelbėjo aplinkinius.
Juostą gelbėjantis dalykas yra viskas, kas yra tiesiogiai susiję su lėktuvo nusileidimu. Galbūt pusvalandį trunkantis epizodas atrodo kaip visiškai kitas filmas, kupinas veiksmo, įtampos ir asmeninės dramos. Nusileidimas upėje yra tai, dėl ko žiūrovai eis į kino teatrus, mat Eastwoodo talentas labiausiai ir išryškėja, kuomet jis sugeba išlaikyti įtampą net tokioje situacijoje, kurios baigtis yra aiški.
Daugiau iš „Stebuklo virš Hadsono“ tiesiog niekas neišsiskiria. Filme yra apsčiai gerų aktorių, kurių vietoje galėjo būti praktiškai bet kas. Tomui Hanksui tai buvo dar vienas pastangų praktiškai nepareikalavęs vaidmuo, Aaronas Eckhartas gavo vieną monologą, o puikioji Anna Gunn buvo iššvaistyta teisinių protokolų skaitymui. Iš esmės filmas žiūrisi įdomiai, tačiau jau po kelių dienų jį pamiršite.
