Apie šią naujieną pranešti norėtųsi bulvarinės spaudos kalba: „Šokas! Angela Merkel pasibaisėjo rusais!“ Naujiena iš tiesų pajėgi šokiruoti. Frau kanclerė pranešė, kad yra „šokiruota dešimčių tūkstančių Sirijos gyventojų patiriamų kančių dėl Rusijos aviacijos vykdomų antskrydžių“. Apie tai, kaip buvo sukrėsta, Merkel prakalbo vasario 8 dieną Ankaroje, bendroje spaudos konferencijoje su Turkijos ministru pirmininku Achmedu Davutoglu.
Pakartosiu dar kartą, kad tikrai suprastumėte, apie ką kalbu: 2016 metų vasario 8 dieną. Praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo Rusijos įsitraukimo į Sirijos karą (priminsiu, kad žudyti taikius gyventojus rusai pradėjo nuo pačios pirmos savo operacijos dienos). Praėjus septyneriems su puse metų nuo to laiko, kai Rusija užpuolė Gruziją, kur naudojo išdegintos žemės taktiką ir etninius valymus, kuriuos atliko Osetijos kovotojai, padedami rusų armijos. (Dabar šiuos įvykius pagaliau ėmėsi tirti Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT), gavęs daugiau nei 6 300 pareiškimų dėl prieš Gruziją vykdytų karo nusikaltimų ir nusikaltimų prieš žmoniją. Aišku, Rusija iš karto pareiškė, kad nutrauks ryšius su TBT. Įdomu ir tai, kad ir šįkart – kaip ir numušto Boingo atveju – Rusija tai pareiškė dar iki bet kokio verdikto ar tyrimo rezultatų, pasipiktinusi vien tuo faktu, kad buvo pradėtas tyrimas! Sudėtinga būtų dar akivaizdžiau parodyti savo kaltę.) Praėjus 24 metams po dar baisesnio pirmojo Abchazijos karo, kurį Rusija (dar prie Jelcino, vadinasi, kol buvo labai demokratiška!) pradėjo prieš Gruziją ir organizavo pagal labai panašų scenarijų kaip ir Donbase, t.y. vietinių niekšelių – „separatistų“, Kaukazo belaisvių (šiame būryje tuo metu ypatingai pasižymėjo Rusijos pusėje kovojęs Basajevas) ir kitų iš Rusijos į karo zoną siunčiamų „kazokų“ bei „savanorių“ – rankomis. Na, o šių būrių pastangas dar sustiprino oro antskrydžiai, kuriuos atliko „neatpažinti“ lėktuvai (taip, visas tas skiriamųjų ženklų uždažymas ir kitos „mūsiškių ten nėra“ strategijos pilnu pajėgumu buvo naudojamos jau tais laikais). Šio karo aukomis, oficialiais duomenimis, tapo apie 5 tūkstančius nužudytų gruzinų (tūkstantis gruzinų yra laikomi dingusiais be žinios), o daugiau nei 200 tūkstančių buvo priversti bėgti iš Abchazijos, gelbėdami savo gyvybes. Ir net tai padaryti buvo bandoma jiems sutrukdyti. Prorusiškų kovotojų žiaurumas neišmatuojamas – pabėgėliai buvo šaudomi, skandinami, sprogdinami drauge su juos išgabenti bandžiusiais civiliais lėktuvais. Rusų „kazokai“ suvarė gruzines moteris į apleistus ūkinius pastatus ir visi jas po kelis kartus prievartavo – nuo aštuonmečių mergaičių iki senučių – lygiai taip pat, kaip tai darė jų „didvyriai seneliai“ Vokietijoje ir kitose „išlaisvintose“ šalyse 1945-aisiais.
Nepamirškime ir dviejų Čečėnijos karų – jelciniško ir putiniško, pagal barbariškumą vienas nuo kito praktiškai nesiskyrusių. Ir tai, kad barbariškumas (tame tarpe ir prieš taikius gyventoju, žinoma) šio karo atveju buvo abipusis, negali būti panaudota kaip Rusijos pusės pasiteisinimas. Aš nuolatos pabrėžiu, kad jei kažkas žudo nekaltus žmones, tai suteikia teisę (ir net, galima sakyti, pareigą) jį nužudyti, tačiau jokiu būdu neuždega žalios šviesos žudyti kitus nekaltus žmones – nesvarbu, ar jie yra jo tautiečiai, kaimynai, ar giminės.
Iš tos pačios serijos ir Afganistano karas. Oficialiais duomenimis – 13 tūkstančių žuvusių sovietų kareivių ir milijonas (!) nužudytų afganų.
Iš esmės net nesvarbu, kaip toli žvelgtume atgal į istoriją (ar, priešingai, susikoncentruotume į pastarojo laiko įvykius), kad ir kokią epochą ar karą pasirinktume – lenkų sukilimo slopinimą, jermolovskinį genocidą Kaukaze, Baturino skerdynes ir europiečių įkaitų pardavinėjimą į vergiją valdant Petrui I ir taip toliau – rusai visuomet kovojo absoliučiai barbariškais metodais ir išsiskyrė ypatingu (net turint galvoje skirtingas ankstesnių laikų visuomenės normas) žiaurumu taikių gyventojų atžvilgiu. Tai galiojo (ir tebegalioja) visada – net kai valdžioje buvo Jelcinas ir jo „liberalai“, ar komunistiniai „internacionalistai“ ir „kovotojai už šviesią ateitį“, ar „didžiadvasiai“ Europoje mokslus baigę kilmingi dvariškiai, ar ikicariniai (kalbu apie Petrą I) „tradicinių vertybių“ ir „stačiatikybės“ puoselėtojai. Kita vertus, juk negalima tikėtis, kad svetimų pagailės tie, kurie niekada – vėlgi, per visas tas epochas! – negailėjo savų (nei kareivių, nei civilių).
Ir štai dabar frau Merkel (kuri, beje, turėtų puikiai žinoti, kaip Rusijos armija elgiasi svetimuose kraštuose bent jau iš savo pačios šalies istorijos – nors Rytų Vokietijos mokyklose to, aišku, nemokė) yra „ne tik pasibaisėjusi, bet ir šokiruota“ („not only appalled but also shocked“, kaip jos žodžius pateikia Reuters) dešimčių tūkstančių Alepo gyventojų (primenu, neturinčių jokio ryšio su ISIS – netgi priešingai) patiriamomis kančiomis dėl rusų bombardavimų. Koks siurprizas. Ir kas gi galėjo pagalvoti. Dabar belieka laukti, kada panašus šokas staiga ištiks Hollande’ą, kuris dar visai neseniai vyko į Maskvą įkalbinėti Putino truputį pabendradarbiauti kovoje su ISIS. Nors tikimybė, kad jis kažką panašaus pareikštų, yra praktiškai lygi nuliui. Jis ir jo vyriausybė (remiantis jo ūkio ir ekonomikos ministrų pareiškimais) miega ir sapnuoja, kaip atšaukti Rusijai sankcijas. Taip, atšaukti sankcijas pagrindinei šiuolaikinio pasaulio agresorei, toliau tęsiančiai Ukrainos teritorijų okupaciją ir grobimą, žudančiai ukrainiečius ir besityčiojančiai iš neteisėtai sučiuptų įkaitų (kol kas Rusijoje tęsiasi Savčenko, Karosiuko ir Klicho „teismai“ bei sugriežtintas režimas Afanasjevui, o Luhansko teroristai grasina nužudyti savo laikomus įkaitus pagal pačias blogiausias ISIS tradicijas), šaliai, dėl savo kvailo įniršio nesutinkančiai vykdyti net tos Minsko susitarimo dalies, kuri leistų sustiprinti spaudimą Ukrainai (ir ačiū Dievui, t.y. Putino kvailumui, – tik tai ir sustabdo visokius holandus nuo to, kad keturiomis atropotų į Kremlių su alyvmedžio šakele dantyse).
Rusų „kazokai“ suvarė gruzines moteris į apleistus ūkinius pastatus ir visi jas po kelis kartus prievartavo – nuo aštuonmečių mergaičių iki senučių – lygiai taip pat, kaip tai darė jų „didvyriai seneliai“ Vokietijoje ir kitose „išlaisvintose“ šalyse 1945-aisiais.
Beje, neseniai prancūzų televizija Canal+ (teisybės dėlei privalau pasakyti, kad ji nėra valstybinė) kokius du kartus iš eilės, nepaisydama Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos protestų, parodė absoliučiai šlykštų antiukrainietišką agitacinį Paulio Moreiros filmą, atkartojantį visą rusų propagandos melą. (Tiesa, filmas sukėlė daugelio prancūzų pasipiktinimą, o televizijos kanalo akcijos po to – nežinau, ar tie dalykai yra tarpusavyje susiję – Europos akcijų biržose smarkiai krito.) Na, o jei Hollande’ui nusispjaut į Europos centre esančią valstybę, tapusią Rusijos agresijos auka dėl savo siekio artėti prie Europos Sąjungos, tai rusų bombos, krentančios ant taikių Sirijos gyventojų, jam išvis turėtų nerūpėti. (Vasario pradžioje civilių Rusijos antpuolių žuvusių aukų skaičius pasiekė mažiausiai 1 380, iš kurių 332 yra vaikai.)
Tuo metu, sekdamas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Philipo Hammondo, konstatavusio, kad Rusijos kariniai veiksmai yra nukreipti visai ne prieš ISIS ir tik aštrina Sirijos konfliktą, ir JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry, apkaltinusio Rusiją moterų ir vaikų žudymu, pažeidžiant JT Saugumo Tarybos rezoliucijos nuostatas, pavyzdžiu, panašiai pasisakė ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Ir štai kyla klausimas – kur visi šie žmonės buvo anksčiau, kai tikėjosi konstruktyvaus bendradarbiavimo Sirijos klausimu su pagrindiniu pasaulio agresoriumi ir idėjiniu laisvės priešu? Jiems buvo neaišku, kad viskas yra ir bus būtent taip? Kad Rusijos vaidmuo bet kokiame konflikte gali būti TIK destruktyvus? Ir net dabar Jensas Stoltenbergas kalba, kad NATO siekia išvengti konfrontacijos ir naujo šaltojo karo. O tuo metu karas vyksta jau seniai. Ir ne tik šaltasis. Rusijos federacijos Generalinis štabas atsisako NATO konsultacijų, Rusija iš naujo provokuoja Turkiją (ir ne tik ją), ir dar 2013-aisiais, kaip paaiškėjo, mokymuose tobulino branduolinės atakos prieš Švediją niuansus. (Prieš Švediją, Karlai! Vieną neutraliausių Europos valstybių!)
Man atrodo, kad atsakymas į tradicinį klausimą apie visus šiuos politikos ponus (ir ponias) – „ar jie iš tikro idiotai, ar tik apsimetinėja?“ – yra toks: jie, žinoma, apsimetinėja. Tačiau jie iš tikrųjų yra idiotai.
Jurijus Nesterenka
