Rugsėjo 20 dieną prasidėjusi pilietinė akcija, kurios metu buvo blokuojamas komercinis maisto prekių pristatymas į Krymo teritoriją, sujaudino Ukrainos visuomenę, tačiau, deja, liko nepastebėta už ukrainietiškojo ir rusiškojo informacinio lauko segmento. Vokiečių politologas Andreasas Umlandas savo komentare ukrainiečių leidiniui „Krymas. Realijos“ sakė, kad „akcija Krymo pasienyje negali patraukti dėmesio jo aneksijos problemai, nes pagrindine pasaulinės žiniasklaidos tema išlieka Sirijos pabėgėlių klausimas“. Kitaip tariant, Medžliso – Krymo totorių atstovaujamojo organo – inicijuotas bandymas patraukti dėmesį į žmogaus teisių ir vietinių gyventojų teisių pažeidimus okupuoto Krymo teritorijoje pasirodė ne laiku, nes viso pasaulio dėmesys yra sutelktas į Sirijos pabėgėlius. Pabandykime suprasti, kas gi vyksta Krymo pasienyje ir ar tikrai Medžliso pradėta akcija yra taip nutolusi nuo sirų pabėgėlių situacijos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Šių metų rugsėjo 8 dieną Kijeve vyko spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Krymo totorių lyderiai Mustafa Džemilevas, Refatas Čubarovas ir Krymo totorių TV kanalo „ATP“ generalinis direktorius Lenuras Isliamovas. Jos metu buvo pranešta apie pilietinės akcijos, siekiančios užkirsti kelią komercinėms Ukrainos gamintojų prekėms patekti į okupuotą Krymą, pradžią. Prorusiškai nusiteikę kritikai iš karto prakalbo apie tai, kad blokada – tai „kerštas krymiečiams už išreikštą valią referendume“.
Tačiau akcijos tikslas jokiu būdu nebuvo „numarinti iš alkio tuos, kurie palaikė aneksiją“. Jos organizatoriai pateikė reikalavimus tiek Rusijos, tiek Ukrainos valdžiai atkreipti dėmesį į okupuotose teritorijose gyvenančių žmonių padėtį ir nutraukti nelegalias ir korumpuotas su okupacija susijusias praktikas. Reikalavimai buvo kilnūs: paleisti politinius kalinius, laikomus Krymo ir Rusijos kalėjimuose; nutraukti baudžiamąjį ir administracinį visų krymiečių persekiojimą; suteikti galimybę į Krymo teritoriją laisvai patekti ukrainiečių ir tarptautinėms žiniasklaidos priemonėms, žmogaus teisių organizacijoms, stebėjimo grupėms; užkirsti kelią nesąžiningiems verslininkams pelnytis iš okupacijos.
Tuo tarpu, kai Ukraina ir tarptautinė bendruomenė teigia, kad Krymas yra ukrainietiška teritorija, o jos „prisijungimas prie Rusijos Federacijos“ yra ne kas kitas, kaip aneksija ir prievartinė okupacija, patys krymiečiai liko be Ukrainos ir tarptautinių teisinių organizacijų paramos, visiškai priklausomi nuo šalies, vienbalsiai pripažintos agresoriumi, valios. Be to, pagal 2014 metų rugpjūčio 12 dieną Ukrainos Parlamento priimtą įstatymą „Dėl Krymo laisvos ekonominės zonos sukūrimo“, pusiasalis yra faktiškai vertinamas kaip užsienio teritorija, o komerciniai prekių pristatymai iš Ukrainos laikomi eksportu. Absurdiška situacija. Prekes į Krymą vežantys ukrainiečiai verslininkai moka PVM į Rusijos biudžetą ir taip patys to nenorėdami finansuoja savo valstybės dalies okupaciją, daro ją naudinga. Ši situacija labiau yra priskirtina nacionalinio Ukrainos saugumo sričiai nei dviejų šalių prekybiniams ryšiams.
Regis, situacija akivaizdi. Neįmanoma finansiškai remti agresoriaus, palaikant su juo ekonominių tarpusavio ryšių. Neatleistina ignoruoti savo piliečių, atsidūrusių okupacijoje, padėties, vien dėl to, kad dalis tavo teritorijos yra laikinai užgrobta, o šie žmonės tapo nuo jų nepriklausomų aplinkybių aukomis ir atsidūrė už tavo jurisdikcijos ribų. O svarbiausia - nusikaltimas yra nutylėti masinio pobūdžio represijas, žmogaus teisių pažeidimus ir sunkius nusikaltimus prieš okupuotos teritorijos gyventojus: nuo prievartinio jų sulaikymo, iki kankinimų ir žudymų. Būtent šie dalykai tapo pagrindiniu leitmotyvu akcijos dalyviams, užtvėrusiems kelius krovininiam transportui.
Neseniai išplatintoje OSCE stebėjimo misijos ataskaitoje yra pateiktas aiškus vertinimas to, kas vyksta pusiasalyje: „Po to, kai žlugo bandymai užsitikrinti Medžliso paramą, Rusijos valdžia, de facto kontroliuojanti Krymą, ėmėsi represijų politikos.“ Ataskaitoje pateikiami įrodymai apie Krymo totorių (šios teritorijos čiabuvių) bei proukrainietiškos pozicijos piliečių, priklausančių kitoms etninėms mažumoms, persekiojimus.
Ir čia mes prieiname prie „Sirijos problemos“. Tai, kas šioje Artimųjų Rytų šalyje prasidėjo kaip opozicijos akcija ir taikūs protestai, reikalaujantys reformų ir kovos su korupcija, peraugo į ginkluotus susidūrimus tarp sunitų daugumos ir prezidento Assado pusę palaikančių šiitų. Jei tarptautinės organizacijos į Sirijos konfliktą būtų įsikišusios anksčiau, jei būtų turėjusios galimybę užkirsti kelią sirų teisių pažeidimams ir užtikrinti demokratijos procesus Sirijoje, situacija nebūtų taip toli nuėjusi. Būtų išgelbėta šimtai tūkstančių gyvybių. Sirija – puikus pavyzdys to, kas nutinka, kai nevaldoma valdžia naudoja jėgą, kad pažemintų ir pavergtų savo piliečius. Sirija – įrodymas, kad būtina laiku apginti engiamųjų teises, kitaip teks susidurti su milijonų pabėgėlių problema, kurios ignoruoti jau nebepavyks.
Krymo teritorijoje susiklosčiusi situacija ne mažiau dramatiška ir ne mažiau pavojinga. Okupacinis režimas, pažeisdamas visas įmanomas tarptautinės teisės normas, jau pradėjo represijų politiką. Sankcijų režimas, faktinė Krymo izoliacija, neegzistuojanti teisinė apsauga ir sudėtinga teritorinė priklausomybė (vietiniai gyventojai nežino, į kokią valstybę jiems orientuotis ir kreiptis) verčia Krymo gyventojus palikti savo namus. Vien oficialiais duomenimis, į žemyninę Ukrainą iš Krymo jau pabėgo daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. Medžliso nuomone, šis skaičius šiandien yra jau kur kas didesnis. Kiek darbingo amžiaus krymiečių buvo „išstumti“ į Rusiją „ieškoti palankesnės lemties“, sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, kad rusų valdžia vykdo „švelniąją deportaciją“. Į tas darbo vietas, kurios po aneksijos krymiečiams tapo nebeprieinamos, yra atvežami piliečiai iš kitų Rusijos regionų, kas jau savaime yra Ženevos konvencijos 49 straipsnio 1 ir 6 punktų (garantuojančių apsaugą civiliams piliečiams karo metu) pažeidimas.
Taigi, Krymas turi ir savo bėglius, ir savo migrantus. Rusijos represinio aparato pastangomis, Kryme pradeda atsirasti tarpusavio nepasitikėjimas tarp prorusiškų ir proukrainietiškų gyventojų, tarp „rusų“ totorių ir Krymo totorių. Tai, ką šiandien galima išspręsti su tarptautinių organizacijų pagalba, rytoj jau gali būti nebekontroliuojama. Kuo ilgiau tęsis okupacija, tuo mažiau Krymo administracija turės galimybių kontroliuoti situaciją daugiataučiame, daugiakonfesiniame ir „daugiavalstybiniame“ Kryme.
Nesunku nuspėti, kad ukrainiečiai Krymo totorių akciją palaikė. Vos per pirmą dieną buvo sustabdyti 882 sunkvežimiai, gabenę 10-20 tonų krovinių. Kadangi akcija, vis dėlto, yra pilietinė, jokie Ukrainos valdžios organai jos įgyvendinime nedalyvauja. Pasienio punktuose nuolat budi kariškiai, pasieniečiai, saugumo darbuotojai ir muitininkai. Prie akcijos prisijungė visas būrys visuomeninių organizacijų, savanorių batalionų atstovai ir eiliniai ukrainiečiai, masiškai suvažiavę į pasienį, kad padėtų Krymo totoriams užtverti kelius. Įvykio vietoje buvo pastebėti ir keli Ukrainos Parlamento – Aukščiausiosios Rados – deputatai, kurie čia atvyko tam, kad išreikštų savo paramą.
Krymo okupacinės „vyriausybės“ vadovas Sergejus Aksionovas pareiškė, kad pusiasalis blokados pasekmių nepajaus. Tačiau iš esmės tokie jo tikinimai net nėra svarbūs, nes blokados tikslas nėra pakenkti krymiečiams, gyvenantiems pusiasalyje, o atkreipti tarptautinių instancijų dėmesį į sudėtingą teisinę situaciją, susiklosčiusią po teritorijos okupacijos.
Jau šiandien Ukrainos Parlamento koridoriuose galima išgirsti kalbant apie tai, kad „laisvosios Krymo ekonominės zonos“ įstatymas bus atšauktas. Tačiau tam, kad būtų pilnai išspręstas „Krymo klausimas“, to nepakanka. Reikia atrasti tokius tarptautinius svertus ir mechanizmus, kurie priverstų Rusiją su Krymo gyventojais elgtis taip, kaip to reikalauja tarptautinės teisės normos. Tai būtina, kad būtų sustabdytas vis aštrėjantis okupantų spaudimas taikiems gyventojams, kad Rusija būtų priversta okupuoto Krymo teritorijoje laikytis žmogaus teisių įstatymų ir gerbti šios teritorijos gyventojų teises, saugomas tarptautinių konvencijų. Labai svarbu, kad į čia vykstančią situaciją aktyviai įsitrauktų tarptautinės instancijos ir teisinės organizacijos. Šiandien dėl Krymo reikia padaryti tai, ką kadaise reikėjo padaryti dėl Sirijos.
Reikia nepamiršti, kad masinis žmonių žudymas, kariniai nusikaltimai, etniniai valymai vyksta ne ten, kur tam yra prielaidos, o ten, kur yra apleista teisinė situacija. Ten, kur agresoriui yra suteikiama veiksmų laisvė. Būtent to savo pilietine akcija siekia okupuoto Krymo totorių lyderiai: neleisti toliau vystytis negatyvioms tendencijoms, jau dabar matomoms aneksuotoje teritorijoje.
Pasaulyje, kuriame karaliauja įstatymai, okupacija negali būti naudinga, valdžia negali būti neribota, o nusikaltimai negali likti nenubausti.
Larisa Vološina (Kijevas, Ukraina), psichologė, žurnalistė, „Espresso TV“ redaktorė
