Simas Jasaitis yra vienas iš tų krepšininkų, kurį, greičiausiai, norėtų matyti savo komandoje ne vienas treneris, kai reikia sustabdyti varžovų lyderį, kai reikia tritaškio, kai pačiu svarbiausiu momentu reikia kyštelėti rankelę ir pataisyti netaiklų komandos draugo metimą. Na, ir šiaip, kai ateina akimirka, per kurią labai svarbu nesusimauti. Nežinia, ar ir Lietuvos rinktinės treneriui Jonui Kazlauskui patinka šie Simo bruožai, bet jis S.Jasaitį pakvietė žaisti Lietuvos rinktinėje pasaulio čempionate Ispanijoje.
Ir tada tiesiog sunku suvokti, kaip Lietuvos krepšinio rinktinės, kuri pasaulio čempionate užėmė ketvirtą vietą, narys po planetos pirmenybių neranda darbo. S. Jasaitis jau tris mėnesius laukia darbo pasiūlymų ir kiekvieną dieną lieja prakaitą treniruoklių salėje. 32 metų krepšininkas neslepia, kad profesine prasme išgyvena sunkų laikotarpį.
– Kai tokia situacija, ar kartais neateina į galvą mintis, kad gal ai, kam čia viso to reikia? Su krepšiniu „rišu“? – 15min.lt paklausė S.Jasaičio.
– Visko būna. Visokių pamąstymų, susinervini, galvoji, kodėl taip yra. Gal jau užteks, bet viena diena praeina ir jau vėl kitaip galvoji. Visko būna.
– Trys mėnesiai treniruoklių salėje. Galima įsivaizduoti, kaip esate išsiilgęs krepšinio…
– Krepšinio tai taip, bet treniruoklių salės – ne. Labai tų raumenų, kaip sakant, nepumpuoju. Daugiau dirbu fiziniam pasirengimui, smulkiems raumenims. Aišku, kartais nueinu pamėtyti į salę. Visi sako: ateik, pažaisk, bet, žinai, ateisi pažaisti ir, neduok Dieve, kas nors atsitiks, tada išvis jau reikės kabinti sportbačius ant vinies. Tokia situacija jau ne pirmą kartą. Po Turkijos pasaulio čempionato irgi taip pat buvo.
– Žaidėte pasaulio krepšinio čempionate Ispanijoje, užėmėte ketvirtą vietą, pusfinalyje nusileidote amerikiečiams, ir dabar nesulaukiate tinkamo pasiūlymo? Nieko, nieko – jokio pasiūlymo?
– Buvo tų pasiūlymų iš įvairių šalių. Bet jie manęs nelabai tenkino. Nežinau, gal mano tokios ambicijos. Pačiam jau nedaug liko žaisti, tai ir norisi geresnės sutarties. Aišku, tas laukimas nelengvas, nervina. Per televiziją matai, kaip žaidžia draugai. Vis tiek tas krepšinis įaugęs širdyje. Visada norisi žaisti. O paskiau galvoji, na va, būčiau pasirašęs ir dabar žaisčiau. Bet yra, kaip yra. Tikiuosi, iki Naujųjų metų ar po jų jau kažkas tokio atsiras.
– Gal dėl to, kad nepavyksta surasti naujos komandos, reikėtų pakeisti agentą?
– Gal ir reikėtų (juokiasi), bet mes su juo jau daug metų bendraujam. Jis ne tik agentas, bet ir tikrai geras draugas. Jis juk irgi savo pinigus gauna, todėl domisi, kad būtų kuo geresnė sutartis.
– Dabar, po pirmo etapo pabaigos Eurolygoje, Europos taurės varžybose turbūt yra daugiausia galimybių sulaukti pasiūlymo. Sausio mėnesį, kai komandos galutinai susiformuos, šansai gerokai sumažės.
– Na taip, daugiausiai pasiūlymų būna tokiu laikotarpiu. Kažkas nori pasistiprinti, arba, neduok Dieve, kas nors traumą patiria. Arba kurį žaidėją atleidžia, tai tik tokios galimybės. Jų nėra daug. Visos komandos jau susiformavusios. Dar būna legionierių limitas. Sunku. Aš žiūrėsiu visus variantus.
– Pagal ką dėliojami prioritetai, ar bus pasirašyta sutartis?
– Jeigu būna daugiau pasiūlymų, tai žiūri, susidėlioji pliusus ir minusus, kur tau geriau. Koks treneris, žaidėjai, klubo istorija. Jeigu komanda žaidžia Europos taurėje ar Eurolygoje, tai jau tada ir pinigai gali būti mažesni. Bet jeigu komanda iš kokios Afrikos ar Libano, tada norisi kuo daugiau uždirbti, kad senatvei būtų (juokiasi).
– Viskas priklauso nuo galimybių ir nuo trenerio Jono Kazlausko pasirinkimo, bet pats, asmeniškai, norėtumėte dalyvauti 2015-ųjų Europos čempionate?
– Aišku, visada norisi žaisti už Lietuvą. Bet, būna, atvažiuoji į stovyklas ir pradeda kažką skaudėti. Tada irgi atsiranda minčių. Ar vasarą praleisti vienaip, ar kitaip. Aišku, dar tai labai toli, be to, svarbiausia, pats dabar esu be klubo. Kaip aš tokiu atveju galiu tikėtis žaisti rinktinėje? Jokių variantų.
