Tai ne visai toji tipinė tendencija į santuokinę neištikimybę po septynerių vedybinių metų, tačiau kovoje dėl Senato kontrolės, kurios rezultatą parodys lapkričio mėnesio rinkimai, matome labai panašią dinamiką.
Jei demokratai šiais metais praras daugumą, tai dar kartą pratęs stulbinantį modelį: nuo 1980 metų nei viena partija nekontroliavo Senato ilgiau nei aštuonerius metus iš eilės. Ši nuolatinė kaita žymi esminį skirtumą nuo likusios XX a. daugumos. Turint galvoje egzistuojančias balsavimo elgsenos tendencijas, labai tikėtina, kad Senate ir toliau bus trapios ir trumpalaikės daugumos. O tai rodo judėjimą liks ryškesnio partinio susiskirstymo ir konfliktiškumo, ir vis labiau jaučiamo spaudimo perrašyti Senato taisykles (pvz., obstrukcijos taisyklę) taip, kad sustiprėtų jo dauguma.
Nestabilumas yra nuolatinė moderniojo Senato būsena. Po 1980 metų rinkimų respublikonai Senatą valdė šešerius metus (iki 1986-ųjų); demokratai - aštuonerius (iki 1994-ųjų); ir vėl šešerius respublikonai, kol 2000 m. rinkimuose Senato kėdės buvo padalintos 50-50. Kitus dvejus metus partijos ginčijosi dėl plaktuko (po to, kaip respublikonų perbėgėlis suteikė demokratams laikiną daugumą), o 2002 m. rinkimuose daugumą laimėjo respublikonai. Tačiau šiuo privalumu jie džiaugėsi vos iki 2006-ųjų, kai daugumą laimėjo demokratai. Ir štai šiais metais respublikonai grasina šią persvarą iš demokratų atimti.
Šie neramumai yra tikras kontrastas 26 metus trukusiai demokratų Senato kontrolei 1955-1980 m. Dar anksčiau XX a. tiek respublikonai, tiek demokratai nepertraukiamai kontroliavo Senatą po 14 metų. 1895-1912 m. respublikonai 18 nepertraukiamų metų valdė Senatą.
Senato kontrolė nebuvo tokia nestabili nuo pat laikotarpio iš karto po Pilietinio karo. Nenuostabu, kad tas laikas, labai panašiai kaip ir šiandieninis, buvo nužymėtas smarkios ekonominės ir socialinės suirutės, kai Ameriką iš naujo formavo industrializacijos, imigracijos ir urbanizacijos bangos. Tačiau net ir tada Senato nestabilumas nesitęsė tiek laiko, kiek jis tęsiasi nuo 1980-ųjų.
Šiandien Senato kontrolė taip dažnai kinta todėl, kad nei viena partija nesugeba užsitikrinti pakankamos persvaros net ir tada, kai ji tą kontrolę perima. 1959-1980 m. demokratų persvara buvo didesnė nei 10 vietų dešimtyje iš vienuolikos sesijų; nuo to laiko daugumą turinti partija tokią persvarą užsitikrino tik tris kartus per 17 sesijų.
Tokios menkutės persvaros neleidžia valdančiajai partijai „išlaikyti savo daugumos... kai reikalai pasisuka į neigiamą pusę“, pažymi Brookings Institution vyresnysis mokslinis bendradarbis Thomasas Mannas.
Ironiška yra tai, kad šios persvaros yra tokios mažos daugiausiai dėl to, kad kiekvienos partijos valdoma teritorija yra tokia plati. Kiekvienos pusės senatoriai dominuoja tose valstijose, kuriose jų atstovas paprastai yra renkamas prezidentu. Žinoma, būna išimčių, tačiau jos tik patvirtina taisyklę.
26 valstijose, abu kartus palaikiusiose prezidentą Obamą, demokratai kontroliuoja 43 iš 52 Senato vietų. 22 valstijose, abu kartus prezidento nepalaikiusiose, 34 iš 44 vietų priklauso respublikonų senatoriams. Dar daugiau - respublikonai kontroliuoja beveik tris ketvirtadalius postų 25 valstijose, kurios per pastaruosius 6 prezidento rinkimus mažiausiai 4 kartus palaikė respublikonų kandidatą; lygiai taip pat ir demokratai - 23 valstijose, tokiu pat dažnumu palaikiusiose jų kandidatą, turi keturis penktadalius visų vietų Senate.
Panašu, kad lapkritį šie skirtumai tik dar labiau paaštrės. Demokratų pažeidžiamumas didžiausias yra tose valstijose, kurios dukart balsavo prieš Obamą, o jį palaikiusiose grėsmė yra pakankamai nežymi. Dar priskaičiuokime neapsisprendusias valstijas bei senatorius, gebančius laimėti „už priešų linijos“ (mūsų jau minėtas „išimtis iš taisyklės“). Taigi Senato „natūralus pasidalinimas... yra labai artimas 50-50“, pastebi Emorio universiteto politologas Alanas Abramowitzas.
Netvirtos daugumos tik dar labiau stiprina tarppartinį konfliktą: kai kontrolė nuolat yra ranka pasiekiama, mažuma praranda stimulą padėti įtvirtinti įstatyminius pasiekimus, stiprinančius trapią daugumą.
Tai dar ne viskas: kadangi vis daugiau senatorių atstovauja valstijas, kurios yra linkusios palaikyti jų partijai priklausantį prezidentą, jie jaučia dar didesnį spaudimą visada palaikyti savo partijos prezidentą ir nuolat priešintis kitos partijos prezidentui. Tokia dinamika užkerta kelią kompromisui. Mes pastaruoju metu dažnai matome, kad diskusiją keičia obstrukcija, o susitarimą - akligatviai.
Analitikai sutinka, kad demokratai greičiausiai šiais metais praras Senato daugumą, tačiau tik todėl, kad dauguma postų atstovauja prieš Obama balsavusias valstijas. O štai 2016 metais rinkiminis žemėlapis bus kur kas mėlynesnis ir leis jiems susigrąžinti valdžią. Ir taip tęsiasi niekur nevedantis konfrontacijų žaidimas.
