Rugsėjo 18-ąją įvyko rinkimai į Rusijos Federacijos vyriausybės Dūmą. Atrodytų, na ir kokį ryšį šie rinkimai turi su Ukraina? Rusijos valdžia – tai Vladimiras Putinas. Kaip išsireiškė aukštas Rusijos politikas ir Rusijos prezidento administracijos pareigūnas Viačeslavas Volodinas, Rusija – tai Putinas. Parlamentarizmui, politikai ar rinkėjams tokioje paprastoje schemoje paprasčiausiai nėra vietos. Ir vis dėlto šįkart šie „rinkimai“ yra svarbūs. Šįkart jie vyko okupuoto Krymo teritorijoje. Kaip tik todėl Ukrainą visa tai liečia labiausiai.
Interviu „Deutche Welle“, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) monitoringo komiteto pirmininkas Stefanas Schennachas pareiškė, kad ETPA „nepripažįsta“ Rusijos okupuoto Krymo teritorijoje vykusių rinkimų.
„Jei mes negalime įvažiuoti į Krymo teritoriją ir parengti savo ataskaitos, atsiprašome, niekas negali pripažinti to, kas ten įvyko“, – sakė jis.
„Tas „balsavimas“ buvo bet koks, tik ne laisvas ir ne sąžiningas“, rašoma „Freedom House“ viceprezidento Roberto Germano pareiškime. „Krymo gyventojai negalėjo spręsti nei to, kas laimės rinkimus, nei to, kad taps jų atstovais“, pabrėžė jis. Germanas taip pat priminė, kad „Freedom House“ ataskaitoje „Laisvė pasaulyje 2016“ Krymas yra traktuojamas kaip atskira teritorija, nepriklausoma nuo Ukrainos. Politinių teisių lygis pusiasalyje yra vertinamas 7 balais – tai yra mažiausias įmanomas rodiklis. Pilietinės teisės – 6 balais. Ekspertų Krymui priskirtas reitingas – „nelaisvas“.
Rinkimus okupuotame Kryme pasmerkė daugelis šalių. Neigiamai juos įvertino JAV, ES ir ETPA. Tačiau Ukraina siekia daugiau. Prezidentas Petro Porošenka pareiškė, kad, reaguojant ir atsakant į neteisėtus rinkimus Kryme ir Sevastopolyje, būtinos naujos sektorinės sankcijos Rusijos Federacijai, „galinčios priversti ją įsiklausyti į tarptautinės bendruomenės nuomonę“.
Rusijos vyriausybės rinkimų išvakarėse nuolatinis Ukrainos atstovas Europos Taryboje Dmitrijus Kuleba išsiuntė laiškus Europos Tarybos šalių narių ambasadoriams. Laiškuose rašoma, kad Kryme vykdomi rinkimai į Rusijos valstybinę Dūmą pažeidžia pagrindines tarptautinės teisės normas ir principus.
„Štai kaip visa tai vertintina griežtai iš teisinės perspektyvos. Rusijos parlamente yra 450 narių. Pagal galiojančius rinkimų įstatymus, pusė parlamentarų yra renkama pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, kai rinkėjai atiduoda savo balsus už konkretų kandidatą. Tai leidžia lengvai identifikuoti Kryme išrinktus parlamento narius ir garantuoti jų nepripažinimą. Tokių parlamentarų bus keturi. Tačiau kita pusė parlamento yra renkama remiantis proporcija. Kadangi, šiuo atveju, rinkėjai Kryme balsuos ne už konkrečius asmenis, o už partijas, bus neįmanoma identifikuoti tų parlamento narių, kuriuos bus išrinkę pusiasalio rinkėjai. Tai reiškia, kad 225 deputatai, t.y. pusė viso parlamento, neturės legitimumo. Pridėkite jau minėtus 4 deputatus iš pirmosios parlamento pusės prie 225 antrosios pusės deputatų ir iš viso gausite 229 deputatus – nelegitimią daugumą, kurios pakanka patvirtinti nelegitimiems Dūmos sprendimams“. Pasak Dmitrijaus Kulebos, okupuotame Kryme surengti rinkimai į Rusijos valstybinę Dūmą iš teisinės perspektyvos yra „juridinis savidestrukcijos ginklas“.
Frakcija „Nacionalinis frontas“ kreipėsi į Jungtinių tautų organizaciją ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO), ragindamas apskritai nepripažinti rinkimų į Rusijos Dūmą legitimumo. Nepripažinti Rusijos valstybės Dūmos teisėtu organu tarptautinius lyderius ragino ir Krymo totorių Medžliso lyderis bei Petro Porošenkos bloko deputatas Refatas Čiubarovas. Rusijos ketinimus surengti rinkimus Kryme jis pavadino „neteisėtais ir nusikalstamais“, o rinkimų organizatorius – „nusikaltėliais“.
„Rusijos federacija, nors ir suvokia savo organizuojamų neteisėtų rinkimų okupuotame Kryme nelegitimumą ir nusikalstamą jų pobūdį, vis tiek planuoja panaudoti patį jų vykimo faktą kaip naują propagandinį argumentą, neva patvirtinantį Krymo referendumo, kurį Rusija suimitavo 2014 metų kovo 16 dieną, rezultatus ir teisėtumą“, – pabrėžė Refatas Čiubarovas, pridurdamas, kad „pasaulis neprivalo pripažinti Rusijos valstybinės Dūmos“.
„Europos politikai neturi pažeisti savų įstatymų ir išduoti vertybių tam, kad priimtų nelegitimius Rusijos Dūmos deputatus į savo organizacijas“, – mano jis.
Rugsėjo 20 dieną Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė nutarimą dėl septintųjų rinkimų į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą, jų rezultatų, teisinių pasekmių ir, savaime suprantama, Dūmos sudėties, politinės galios, aktų ir sprendimų nepripažinimo.
Ir štai čia kyla klausimas: kodėl Ukrainos politikai taip elgiasi? Kodėl daro tokius kategoriškus pareiškimus? Valstybės Dūmos nepripažinimas legitimiu Rusijos valdžios organu – tai konstatavimas to fakto, kad Rusijos Federacija valdant Putinui galutinai prarado demokratinius institutus. Nejau Ukrainoje kas nors iš tiesų tikisi, kad pasaulis dabartiniame „gilaus susirūpinimo“ ir „ypatingo nerimo“ etape yra pasirengęs pavadinti Rusiją šalimi, valdoma uzurpatoriaus?
Žinoma, kad ne. Tokio Ukrainos politikos veikėjų elgesio logika yra visai kitokia. Okupuodama, o vėliau ir aneksuodama Krymą, Rusijos Federacija priešpastatė save tarptautinei teisei. Tačiau Rusijos valdžia nepriklausomoje Ukrainoje „šeimininkavo“ dar seniai iki visų šių įvykių. Pavyzdžiui, kai, 2008-aisiais, „Gruzijos kampanijos“ periodu, Rusijos kariniai laivai išplaukė iš Krymo bazių, ignoruodami tuometinio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos pareiškimus. Rusijos laivynas be Ukrainos leidimo iš šios šalies uostų vykdė agresiją prieš Ukrainai draugišką Gruzijos valstybę. Nepaisant Ukrainos valdžios protestavimo, Rusijos laivai netrukus grįžo į karines bazes Kryme. O Ukraina negalėjo tam niekaip pasipriešinti. Kas tai, jei neįsiveržimas? Kaip tik tuo metu Rusijos kariai užėmė Ukrainos švyturius. Ginkluoti asmenys paprasčiausiai nebepraleido Ukrainos mokslininkų, o vėliau ir karių, prie strateginių Ukrainos objektų. Kaip kitaip galima pavadinti tokius veiksmus, jei ne valstybinio suvereniteto pažeidimu?
Vladimiro Putino sprendimas aneksuoti Krymą pradėjo tam tikrus civilizacinius procesus, kurie dabar vystosi pagal savą istorinę logiką. Jei Kremlius būtų nusprendęs Kryme rinkimų neorganizuoti, tai būtų priimta kaip labai aiškus ir tiesioginis pareiškimas, kad Krymas – tai jokia ne Rusija. Lygiai taip pat ir Ukraina – ji paprasčiausiai negali nereaguoti į tai, kas vyksta. Jai tenka užduotis vadinti daiktus tikraisiais vardais, nes bet kokia neryžtinga pozicija šalies agresorės atžvilgiu reikštų, kad ji pasiduoda ir nusileidžia. O šalies, kuri šiuo metu yra įsitraukusi į karą už nepriklausomybę, valdžiai tai yra absoliučiai nepriimtina. Kuo įžūliau elgiasi Rusija, tuo griežčiau pasisako Ukraina.
Ilgus metus Rusijai pavyko sėkmingai įtikinti pasaulį, kad Ukraina yra Rusijos geopolitinių interesų sfera. Galima Ukrainos narystė NATO ir net jos asociacijos sutartis su ES buvo ilgų ir išsamių aptarinėjimų Maskvoje tema. Pirmoji šalis, kurią aplankydavo naujai išrinktas Ukrainos prezidentas, tradiciškai buvo Rusija. Net ir dabar Vladimiras Putinas tikina, kad, okupavęs dalį Ukrainos teritorijos ir pradėjęs ginkluotą konfrontaciją, jis tik gynė ir saugojo „brolišką Ukrainos tautą“ nuo anglosaksiškojo pasaulio, JAV Valstybės departamento, ir „banderininkų“ kovotojų. Pasaulio lyderiams nuolat siūloma derėtis dėl Ukrainos likimo, į tas diskusijas neįtraukiant Ukrainos. Tiesiogiai su Kremliumi. O patiems ukrainiečiams Rusija, kad ir kas sėdėtų aukščiausiame jos poste, nuolat leido suprasti, kad bet koks savarankiškumas užtrauks Rusijos pyktį: dujų atjungimą, prekybinius karus, viešą pažeminimą ir obstrukciją, o dabar štai jau ir tikrą karą.
Griežti ukrainiečių politikų pareiškimai – tai ne tik raginimas pasauliui pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais. Tai kartu ir priešprieša bet kokioms imperinėms idėjoms ir reikšmėms. Nustoję cenzūruoti ir atsargiai rinktis savo pačių žodžius, ukrainiečiai pratinasi prie to, kad Rusijai galima ir reikia prieštarauti. Svetimšaliui storžieviui reikia duoti atkirtį kas kartą, kai tik jis peržengia nacionalinę Ukrainos ribą.
Politiniai pareiškimai yra aiškus demonstravimas, kad jokios Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos nėra. Ir kad pagrindinis pavojus slypi ne Rusijoje, o jai jaučiamoje baimėje. Griežti žodžiai formuoja naują kolektyvinio ukrainiečių elgesio modelį, leidžiantį atstovauti savo interesams, nesidairant ir nesibaiminant, o ką gi tuo klausimu pasakys Maskva.
Politiniai pareiškimai yra aiškus demonstravimas, kad jokios Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos nėra. Ir kad pagrindinis pavojus slypi ne Rusijoje, o jai jaučiamoje baimėje. Griežti žodžiai formuoja naują kolektyvinio ukrainiečių elgesio modelį, leidžiantį atstovauti savo interesams, nesidairant ir nesibaiminant, o ką gi tuo klausimu pasakys Maskva.
Štai tarptautiniame lauke Ukrainos reikalavimai visiškai niveliuoja Rusijos poziciją, kad Ukraina yra Rusijos įtakos sferoje ir kad pasaulinio balanso palaikymui būtina paprasčiausiai su tuo susitaikyti, mat „atgimstanti imperija“ paprasčiausiai reikalauja savo kolonijos paklusnumo. Apie kokius „prigimtinius“ Rusijos interesus gali eiti kalba po tokių griežtų iš Kijevo nuskambėjusių pasisakymų? Argi tai nėra savarankiško tarptautinio subjekto elgesys?
Ukraina daro tai, ką ji šioje situacijoje gali padaryti – adekvačiai reaguoja į tai, kas vyksta. Tai kur kas svarbiau, nei tarptautinės biurokratijos išplatinti Rusijos parlamento nepripažinimai. Tai civilizacinė kova už Ukrainos išorinį ir vidinį subjektyvumą. Prieš mūsų akis formuojasi naujos ukrainietiškos politinės reikšmės. Atskiros nuo rusiškų. Prieštaraujančios rusiškoms. O tai galutinai uždaro imperinį projektą.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
