Mes gyvename ilgiau - tai yra gera naujiena. Vidutinė gyvenimo trukmė 1935 m., kai prezidentas Franklinas Rooseveltas pasirašė Socialinio apsaugos aktą, buvo 62 metai, o dabar - beveik 79. Na, o „kūdikių bumo“ karta (1943-1960 m. gimę žmonės) atsidūrė dar vienos revoliucijos - nėjimo į pensiją - centre. Dauguma šios kartos žmonių ne tik gali, bet ir nori dirbti, net ir tradiciniame pensijiniame amžiuje. Pavyzdžiui, birželį paskelbtos Merril Lynch konsultacijų firmos apklausos duomenimis, 72 proc. ikipensijinio amžiaus žmonių (50 m. ir vyresni) sakė norintys dirbti ir pensijos metu.
Tačiau Ameriką persekioja senstančios populiacijos šmėkla. Didžioji dalis „kūdikių bumo“ kartos jau pretenduoja į socialinės apsaugos išmokas ir Medicare, o kasmet maždaug 100 tūkst. šios kartos atstovų sueina 65-eri. Senstanti demografija provokuoja debatus - nuo pensijų svarstymo Senate iki Volstrito ekonomikos tyrimų. Viešasis diskursas apie senstančią visuomenę dažnai būna nuspalvintas baimės ar pasibjaurėjimo.
Nevilties demografija prasideda nuo pastebėjimo, kad dauguma senstančių „kūdikių bumo“ kartos atstovų nesukaupė pakankamai santaupų patogiai pensijai. Tada dėmesys greitai perkeliamas į baimę, kad didėjančios senstančiųjų gretos atima iš ekonomikos dinamizmą, mat vis mažiau dirbančiųjų turi išlaikyti vis daugiau pensininkų. Iš karto po to seka vis niūresnės prognozės, kad mažiau nei klestinti ekonomika vis sunkiau išgalės išlaikyti Socialinės apsaugos ir kitas senjorams skirtas programas.
Bet palaukite! Ta pati mūsų aptarta senstanti „kūdikių bumo“ karta taip pat turi ir galimybę atgaivinti ne tik mūsų ekonomiką, bet ir mūsų bendruomenę.
Nėjimas į pensiją turi nenuneigiamų privalumų asmeniniams finansams. Uždirbdami net ir nedidelę dalį pajamų vyresni darbuotojai gali ir toliau taupyti pensijai, ar bet jau nukelti tą dieną, kai teks gyventi iš santaupų. Dirbantys pensininkai taip pat gali ilgiau nesikreipti dėl socialinės apsaugos išmokų. Vidutinio darbuotojo, kuris po pensijinio amžiaus pradžios užsidirba atlyginimą papildomus aštuonerius metus ir nukelia pensijų išmokėjimą, socialinės išmokos išauga dviem trečdaliais ar net daugiau.
Daugybė didelių pokyčių Amerikos ekonomikoje ir visuomenėje vis labiau skatina senstančius piliečius prisidėti prie ekonomikos. „Kūdikių bumo“ kartos žmonės yra labiau išsilavinę ir sveikesni nei ankstesnės kartos. Ekonomikoje, kurioje dominuoja informacija ir paslaugos, taip pat yra lengviau prailginti savo darbinę karjerą. Sėdėjimas prie kompiuterio medicinos klinikoje XXI amžiuje nereikalauja tiek fizinių jėgų, kiek tipinis 6 deš. darbas fabrike. Be to, šiandieninis darbas užtikrina socialinį bendravimą, o tai prisideda prie stipresnės senjoro sveikatos ir geros nuotaikos.
Kai kurie pensijinio amžiaus žmonės ir toliau pasilieka dirbti pilnu etatu, tačiau dauguma renkasi nepilno etato, darbo pagal sutartis arba pakaitinio darbo teikiamą lankstumą. Be to, pastebima, kad vyresni darbuotojai yra linkę savo įgūdžius ir patirtį perkelti į naują aplinką: pavyzdžiui, medicinos sesuo gali iš didelės ligoninės pereiti į bendruomenės kliniką, o sertifikuotas finansų planuotojas gali pasirinkti mokyti imigrantus finansinio raštingumo. Perėjimas į naują sektorių dažnai suteikia naujų jėgų ir įkvėpimo. Kitas pasirinkimas yra nuosavas verslas. Maždaug ketvirtadalis pradėjusiųjų naują verslą praėjusiais metais yra 55-65 metų amžiaus - tai 15 proc. daugiau tokio amžiaus naujų verslininkų nei 1996 m.
Vis dėlto, tyrimai atskleidžia, kad diskriminacija dėl amžiaus yra labai reali problema ir, deja, labai daug vyresnio amžiaus darbuotojų susilpnėjusioje pastarųjų metų darbo ekonomikoje prisijungė prie ilgalaikių bedarbių gretų. Pažeidžiamiausi yra mažiau išsilavinę, mažesnes pajamas gaunantys darbuotojai, kurie visą gyvenimą lenkė nugaras darbuose, kuriuose nebuvo darbdavio remiamo pensijos plano ar sveikatos draudimo. Tačiau jei visuomenė pasinaudos į pensiją nesiruošiančiųjų gebėjimais ir žiniomis, tai bus naudinga ir darbdaviams, ir visuomenei, bei sumažės nerimas dėl pensijinių išmokų vis besiplečiančioms senjorų gretoms.
„Vyresni darbuotojai XXI a. pirmajai pusei yra tai, kas moterys buvo XX a. antrajai pusei“, - sako Urban Institute ekonomistas ir knygų autorius Eugene’as Steuerle’as.
