Turint galvoje visas tas kalbas apie globalinį atšilimą, pasiektas naftos pramonės potencialo ribas, anglies dioksido eliminavimą ir atsinaujinančią energiją, gali pasirodyti, kad naftos vartojimas JAV mažėja. Pagal viską, mes turėtume artėti prie ponaftinės ekonomikos. Tačiau iš tiesų vyksta priešingas procesas. JAV naftos vartojimo trajektorija kyla: vien 2013 metais naftos suvartojimas išaugo 400 tūkst. barelių per dieną, o jei dabartinės tendencijos išliks, naftos vartojimas augs tiek šiais, tiek kitais metais.
Kitaip tariant, nafta sugrįžo. Pasirodo, kasdien amerikiečiai nuvažiuoja daugiau, o ne mažiau mylių, pilasi daugiau benzino ir visiškai dėl to nebeišgyvena. Panašu, kad visiškai dingo benziną ryjančių visureigių įsigijimo stigma; pasak CNN Money, beveik vienas iš trijų JAV automobilių šiandien yra visureigis. Viso to rezultatas - pirmą kartą nuo 1999 metų JAV naftos poreikis 2013 metais išaugo daugiau nei Kinijos.
Visa tai lydi ir nelabai pastebėtas, bet akivaizdus pokytis Baltųjų rūmų retorikoje. Kadaise prezidentas Obama kalbėjo apie būtinybę atsisakyti priklausomybės nuo naftos, kaip pagrindinio energijos šaltinio, o šiandien jis giriasi didėjančia JAV naftos gavyba ir pasakoja apie savo pastangas skatinti naftos pramonę.
Vos prieš penkerius metus mažai kas būtų galėjęs numatyti šį dramatišką naftos sugrįžimą. Tuo metu daugelis energijos ekspertų kalbėjo apie neišvengiamai artėjančią pasaulinės naftos gavybos kulminaciją, po kurios seks išgavos mažėjimas. Buvo kalbama, kad mažėjant naftos pasiūlai, jos produktų kainos labai smarkiai išaugs ir tai paskatins vartotojus rinktis hibridines transporto priemones, elektromobilius, biokurą ir įvairias transporto alternatyvas. Buvo planuojama, kad valdžia turės sukurti sąlygas, palengvinančias šį perėjimą, suteikti mokesčių lengvatas ir kitais būdais skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą.
Tuo metu atrodė, kas susirūpinimas klimato kaita ir globalinis atšilimas, vykstantis dėl augančių anglies dioksido emisijų deginant iškastinį kurą, visiškai užtemdė bet kokias galimas ateities perspektyvas naftai. Juk vis dėlto naftos deginimas mūsų šalyje yra didžiausias anglies dioksido šaltinis. Tuo metu atrodė, kad bandymai pažaboti anglies dvideginio emisiją (per didesnį apmokestinimą, taršos apribojimą ir kitas priemones) natūraliai sumažins naftos vartojimą. Prezidentas Obama į Baltuosius rūmus įžengė žadėdamas imtis šių priemonių, o Atstovų rūmai 2009 m. priėmė modifikuotą taršos apribojimo įstatymo projektą, kuriame numatytos skatinamosios ekonominės priemonės pramonininkams už gamybinės taršos mažinimą. Deja, Senatas šio projekto nepatvirtino, tad jis taip ir netapo įstatymu.
2008 metų finansinė krizė ir pasaulinės ekonomikos krachas paskatino dar labiau suabejoti naftos ateitimi. Staiga pinigus atidžiau skaičiuoti pradėję amerikiečiai benziną ryjančius visureigius ėmė keisti į mažesnius, taupesnius automobilius. Tai daryti ragino ir Obamos administracija. Kai buvo nuspręsta suteikti finansinę pagalbą Generals Motors ir išgelbėti kompaniją nuo bankroto, Baltieji rūmai reikalavo, kad reorganizuota kompanija telktų dėmesį būtent į tokių transporto priemonių gamybą. Panašiai ir $787 milijardų Ekonomikos skatinimo plane prioritetai buvo skiriami investicijoms į elektromobilius, biokurą, greituosius geležinkelius ir kitas naftos alternatyvas.
Tuometiniai prezidento komentarai leido aiškiai suprasti, kad nafta buvo „senoji“ energijos forma, kurios įtakai lemta neišvengiamai ir smarkiai mažėti. Jis kalbėjo apie tai, kad šaliai būtina sumažinti savo priklausomybę ne tik nuo importuojamos naftos, bet nuo naftos apskritai. „Vienintelis kelias iš tiesų užtikrinti Amerikos aprūpinimą energija yra visiems laikams sumažinti mūsų priklausomybę nuo naftos“, - kalbėjo Obama 2011 m.
Obama persigalvoja
Tačiau šiandieninis Obama taip nebekalba. Vietoj to, jis nuolatos giriasi augančia Amerikos naftos gavyba, ir pasakoja apie ateities planus skatinat šalies naftos pramonę. Sausį prezidentas kalbėjo džiūgaujančiam Kongresui, kad dėl jo administracijos užtikrintų didesnių investicijų vietos naftos gavybai, „namuose buvo išgauta daugiau naftos negu mes perkame iš likusio pasaulio - taip įvyko pirmą kartą per dvidešimt metų“. Nors padaręs keletą jam jau įprastų pastabų apie globalinį atšilimą, Obama nedvejodamas pažadėjo ir toliau stiprinti vietos naftos gavybą.
Nenuostabu, kad liepos 18 d. Vandenynų energijos valdymo biuras (BOEM) pranešė, kad atvers didelį Rytinės jūrų sienos vandens plotą (nuo Floridos iki pat Delavero) naujiems naftos ir gamtinių dujų žvalgymams. Pagal BOEM planą, energijos kompanijoms bus leidžiama naudoti pažangias seismines technologijas ieškant daug žadančių rezervų vandenyno dugne, o nuo 2018 m. kompanijos jau galės gauti leidimus pačiai naftos ir dujų gavybai. Aplinkosaugos organizacijos planą pasmerkė, teigdamos, kad seisminiams bandymams yra naudojamos itin stiprios garsinės bangos, kurios gali pakenkti nykstantiems jūrų gyvūnams, pvz., banginiams. Kita vertus, jei šiais seisminiais bandymais bus atrasti nauji naftos rezervuarai, kuriuose vėliau prasidės gavyba, šis procesas žmonėms bus ne mažiau pavojingas.
Tai ne vienintelis žingsnis, kurio pastaruoju metu ėmėsi prezidento administracija skatinant naftos gavybą. 2013 m. Žemės valdymo biuras atliko 30 federalinės žemės perdavimo sutarčių naftos ir gamtinių dujų gręžiniams rengti - iš viso 5,7 milijono akrų. Tai yra didžiausias skaičius per visą dešimtmetį, jau nekalbant apie tai, kad Baltieji rūmai didžiuojasi sutrumpinę gavybos leidimų išdavimo laiką nuo 228 dienų 2012-aisiais iki 194 dienų 2013-aisiais. Administracija taip pat paskyrė papildomus 59 milijonus akrų naftos ir gamtinių dujų gavybai Meksikos įlankoje - ten pat, kur 2010-aisiais įvyko siaubinga BP naftos išsiliejimo katastrofa. Kitaip tariant - prezidentas visiškai pamiršo savo pažadus „visiems laikams sumažinti mūsų priklausomybę nuo naftos“, o vietoj to didina naftos gavybą visose įmanomose JAV teritorijose, įskaitant teritorijas atviroje jūroje, kuriose labai ilgai buvo draudžiama rengti naftos gręžinius dėl aplinkosauginių priežasčių.
Žinoma, labai gaila, kad šie pokyčiai beveik nesulaukė jokio dėmesio ir tik minimalios kritikos, tačiau lieka klausimas, kas paskatino tokį energijos politikos krypties pokytį?
Technologijų revoliucija
Pats ryškiausias faktorius, nulėmęs naftos „sugrįžimą“, yra gavybos technologijų revoliucija. Iš esmės tai susiję su horizontaliuoju gręžimu ir hidrauliniu skaidymu (angl. fracking), kurio paskirtis yra išlaisvinti dujas ar naftą iš anksčiau neprieinamų uolienos porų. Iš pradžių daromas negilus vertikalus gręžinys, tada silpnu sprogimu paruošiama horizontali gręžimo kryptis. Į ją didžiuliu slėgiu purškiamas mišinys vandens pagrindu. Kai mišinio slėgis viršija uolienos atsparumą, ji yra suskaidoma ir naftos ir dujų kišenės tampa pasiekiamos. Iki šių technologijų atsiradimo, skalūnuose esančius angliavandenilius išgauti buvo per brangu, tad juos ignoravo ir pramonė, ir ekspertai, prognozavę pasiektas naftos pramonės potencialo ribas.
Skalūnuose yra randama tiek dujų, tiek naftos. Pradžioje buvo išgaunamos tik dujos, nes jas išgauti lengviau, tačiau vėliau buvo pereita ir prie naftos gavybos skaidymo būdu. Pastačius naftos gręžinius Bakene Šiaurės Dakotoje ir Iglforde vakarų Teksase, pradėta lengviau ir greičiau išgauti daugiau vietinės naftos. Tai labai greitai numušė benzino kainas ir padidino jo suvartojimą.
Naujosios technologijos naftos gavybą JAV padidino nuo 5,7 milijonų barelių per dieną 2011-aisiais iki 7,5 milijonų per dieną 2013-aisiais. Planuojama, kad 2014-aisiais naftos gavyba išaugs iki 8,5 milijonų barelių per dieną. Toks 2011-2013 m. augimas yra didžiausias visame pasaulyje. Tai, žinoma, atnešė naudos ekonomikai ir tam tikrų pasekmių aplinkosaugai.
Pirmiausia, šis procesas leidžia benzino kainas išlaikyti pakankamai žemas. Šiuo metu vidutinė kaina už galoną yra $3,50 - daug daugiau nei amerikiečiai mokėjo 10 deš., bet daug mažiau nei ekspertai prognozavo, kad būtume turėję mokėti naftos gavybai pasiekus savo ribas. Kaip minėta, tai paskatino visureigių ir trumpų, tos pačios dienos kelionių populiarumą. Sąlyginai pigi ir prieinama nafta paskatino ir šalutinių pramonių, tokių kaip naftos chemija ir plastikas, vystymąsi.
Žinoma, toks naftos renesansas kelia grėsmę aplinkosaugai. Pirmiausia, jau dabar vyksta konkurencija tarp naftos išgavėjų, naudojančių hidraulinio skaidymo technologiją, ir fermerių dėl ir taip senkančių šviežio vandens išteklių. Žinoma, didžiausia aplinkosauginė problema yra anglies dioksido emisija į atmosferą, kuri skatina šiltnamio efektą - nemažinant, o tik didinant naftos ir gamtinių dujų vartojimą, ši problema tik didės.
Tačiau žvelgiant į nuotaikas Vašingtone, pastebime, kad naftos sugrįžimas yra priimamas išskėstomis rankomis, mat ši pramonės šaka yra labai svarbi šiaip jau pakankamai anemiško ekonominio atsidavimo dalis, garantuojanti pigesnį kurą ir žaliavas bei daugiau darbo vietų. Žinoma, valdžios vyrams svarbu ne tik tai, bet ir galia pasaulio arenoje, kurią gali garantuoti šie ištekliai - ypač dabar, kai Europa, norėdama mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos viltingai atsisuka į Jungtines Valstijas.
Visa tai yra labai puiku, tačiau problema čia yra ta, kad nafta paremta energetika (o drauge ir ekonomika bei politinė galia) dabartinėmis sąlygomis nėra tvari. Juo labiau, kai klimato kaitos klausimas tampa vis aštresnis ir vis labiau susijęs su dabartimi, o ne tolima ateitimi.
Tai galima pavadinti tam tikra šizofrenine būsena, kai yra žinoma, kad kažkas neteisinga, tačiau vis tiek einama tuo keliu. Valdžios vyrai turėtų būti tie žmonės, kurie turėtų ne laužyti savo pažadus ir nesilaikyti numatytų planų, o kuo greičiau imtis spręsti rimtų energetinių klausimų. Nes paliekant juos savieigai ar einant mažiausio pasipriešinimo keliu, neišvengiamai sulauksime katastrofiškų padarinių. Ir tada nedžiugins net kieme stovintis visureigis.
Michaelas T. Klare’as yra Hampšyro koledžo taikos ir globalinio saugumo profesorius, daug kartų publikuotas autorius. Pagal jo knygą Blood and Oil yra pastatytas dokumentinis filmas.
