Ne vieni tėvai rugsėjo laukia bent jau su lengvu nerimu – vėl grįžtame į darželius, mokyklas, renkame vaikams būrelius... Juk būtent tėvams tenka prisiimti atsakomybę atspėti, nujausti vaiko talentus bei polinkius, juos paskatinti ir nukreipti...
Padidėja tempas, pagreitis, namai šiek tiek (o neretai – ir stipriai) primena anarchistinę stovyklavietę – nauji sąsiuviniai ir pieštukai, rudeniniai bateliai ir paltai bei kepurės (vėsūs, nors ir saulėti rytai patvirtina: jau ne vasara) dar neranda savo vietos, rytinis ir vakarinis chaosas įsuka it viesulas: čia supinti kasas, padėti išrinkti pėdkelnes, atsakyti į svarbius šios dienos būties klausimus (tarkim: o kodėl mes miegame naktį, o keliamės ryte? Kodėl reikia valgyti pusryčius? Kada bus Kalėdos? Ir pan.), čia jau lėkti pro duris ar nuvežti į mokyklą... Tegali tik viltis, kad viskas į gera, viskas susigulės, nauji įspūdžiai atvės, vėl įeisime į mokslo metų ritmą...
Iš tiesų jau pradedu įprasti gyvenimo ritmą skaičiuoti pagal mokslo metus ir mokslo metų atostogas. Sezonai sugula į tarpus tarp mokyklinių švenčių ir kasdienių namų darbų, popamokinės ar užklasinės (neretai – ir podarželinės) veiklos. Rudenį renkam gražiausius medžių lapus, kaštonus ir kuriam keisčiausius padarus iš daržovių ar vaisių, žiemą ieškome išskirtinio kalėdinio kostiumo ir nuolat jaudinamės dėl šalčio, pavasarį pradedam laukti vasaros – kada gi pagaliau sušils, baigsis mokslo metai... O tarpuose – dar daugybė neišvardijamų nutikimų. Kiekvienoj šeimoj vis kitokių. Kiekvieną jos narį auginančių, keičiančių, pamokančių. Dera kas kartą save „žadinti“– skatinti pastebėti augančią šeimą, įsidėmėti stebinančias akimirkas, žodžius, gestus, kurie tiesiog praeis...
Šį rudenį mes pasitinkam taip pat su dideliu tempu. Kai vaikas pradeda eiti į penktą klasę, vėl norom nenorom išgyveni tą „pirmoko“ etapą: viskas nauja – nauji mokytojai, nauja mokykla ir jos sistema, kita uniforma, daugybė nežinomų dalykų, kitas maršrutas namo, didesnis krūvis ir dar daugiau atsakomybės. Ir taip visus mokymosi mokykloje metus.
Man patiko naujos mokyklos direktorės rugsėjo pirmąją ištarti žodžiai: „Nepaverskime mokymosi nuotykiu.“ Aš pridėčiau žodelytį „tik“, t.y. nepaverskime mokymosi tik nuotykiu. Su dukra diskutavom apie tai, kodėl svarbu mokykloj ne nuotykių ieškoti (jie vaikams, šiaip ar taip, nutinka savaime – kam ieškoti?), o kiti dalykai – semtis žinių ir išmokti bendrauti, atrasti save socialiai, pasisėmus žinių, pažinti ir save patį bei savo gebėjimus, galimybes, kitą, šalia esantį. Taip norėtųsi, kad mūsų švietimo sistema vaikus ruoštų ne tik egzaminams, bet ir gyvenimui. Šventišką rugsėjo pirmąją tuo labai norisi tikėti.
Taip, svarbiausia vaikus gyvenimui ruošti šeimoje: kokį bendravimą, santykius jie čia mato, tą išsineša į mokyklą, kiemą, būrelį... Bet kaip svarbu, kad mokytojai ir auklėtojos (darželio, klasės) norėtų bendrauti su tėvais, siektų bendradarbiauti, kalbėtis (taip, joms reikia sutvarkyti šūsnis biurokratinių popierių, rengti ataskaitas, tačiau argi jos svarbiausios?). Kiek daug mitų ir nesusipratimų ar neigiamų nuomonių, nusistatymo gimsta iš to, kad nebendraujame – nesakome vieni kitiems apie lūkesčius ir galimybes, neprisidedame puoselėdami darželio ar mokyklos aplinką (ne tik fizinę, bet ir socialinę), nesiimame iniciatyvos, laukiame, kol bus paduota, atnešta, pasakyta, pirštu pabaksnota... Rugsėjis visada teikia vilčių, kad nauja mokslo metų pradžia sustiprins šiuos ryšius, paskatins naujas iniciatyvas, sukurs vieną ar kitą, kad ir visai mažą bendruomenę, kolektyvą, sambūrį.
Taip, mes visi turime savo rūpesčių, savo gyvenimus ir kasdienius bei kitus reikalus. Turime ką veikti namie. Bet tarp parduotuvės ir televizoriaus ekrano, senelių lankymo ar mokesčių mokėjimo, tarp tikrai paties svarbiausio mūsų šeimos gyvenimo, verta atrasti dėmesio mokyklai, darželiui.
Rugsėjo dovanojamas giedras oras, voratinklių draikanos, gelstantys lapai, krentantys kaštonai, žibančios darželinukų ir mokinių akys. Viltys. Obuolių metas. Dienos trumpėjimas. Kasdienybės stebuklai. Kasdienybės rutina. Viskas šalia, visko po truputį, tik atraskime laiko atverti širdis, prisiminti, įsidėmėti, pajusti laiką, kuriame esame. Šiandien – su rugsėjo rūpestėliais, rytoj – naujais iššūkiais ir dovanom.
Jurga Lūžaitė, Bernardinai.lt
