Abejojame, kad sulauksime judėjimo „Ateistai už Hillary“, tačiau politikos progresyvistai džiaugsmingai sutinka naujienas apie tai, kad šalyje vis labiau auga nereligingų piliečių skaičius.
Taip yra ne todėl, kad patys demokratai būtų ateistai: tiek prezidentas Obama, tiek Hillary Rodham Clinton yra tikintys žmonės. Tačiau Pew tyrimų centro praėjusią savaitę išplatinta 2014 metų „Religingumo panoramos tyrimo“ ataskaita, pademonstravusi, kad šalis tampa vis mažiau religinga, liberalams yra geros naujienos. Respublikonai paprastai džiaugiasi populiarumu tarp religingų žmonių, o demokratus visada labiau palaiko žmonės, kurių gyvenime religija nėra svarbi.
Tyrimas, išanalizavęs 35 tūkstančių žmonių, atskleidė, kad per pastaruosius 7 metus žmonių, save priskiriančių krikščionims, skaičius sumažėjo 10 procentų, nors krikščionys ir toliau sudaro 70 procentų visų gyventojų. Tuo pat metu, žmonių nepriskiriančių savęs jokiai religinei konfesijai, padaugėjo trečdaliu – jie dabar sudaro 23 procentus suaugusių amerikiečių. Ši tendencija gali turėti ir politinių pasekmių. Per praėjusius prezidento rinkimus Mittas Romney nesunkiai laimėjo krikščionių tarpe, o Obama surinko 70 procentų „nereligingųjų“ balsų. Toks pasiskirstymas buvo dar akivaizdesnis per 2014 metų Kongreso rinkimus.
Evangelikų protestantų, kurie sudaro respublikonų elektorato pagrindą, per pastaruosius metus nežymiai sumažėjo, tačiau jie toliau išlaiko stiprias rinkimines pozicijas. Per paskutinius prezidento ir Kongreso rinkimus 2012 ir 2014 metais, evangelikai sudarė daugiau nei ketvirtį visų rinkėjų ir santykiu 4-1 balsavo už respublikonus.
Katalikų skaičius taip pat truputį sumažėjo. Jie sudaro apie ketvirtį elektorato ir yra laikoma politinius rezultatus galinčia nulemti grupe. Baltaodžiai katalikai yra labiau linkę būti respublikonai, o kitų rasių katalikai dažniausiai yra demokratai.
Didžiulis augimas savęs jokiai konfesijai nepriskiriančių žmonių (šią grupę sudaro ateistai, agnostikai ir tie, kurie galbūt yra tikintys, tačiau nepriskiria savęs jokiai religijai) akivaizdžiausias yra jaunų amerikiečių tarpe. Daugiau nei trečdalis 18-33 metų žmonių nepriskiria savęs jokiai religijai. Ekspertų manymu, prie to prisidėjo tokie socialiniai klausimai kaip homoseksualų teisės ir rasinė tolerancija. Jokiai religijai savęs nepriskiria ketvirtis baltaodžių, 20 procentų lotynoamerikiečių ir 18 procentų juodaodžių.
Dėl tiesioginės tokių pokyčių įtakos politikai yra diskutuojama.
„Kol kas jokiai religijai savęs nepriskiriančiųjų įtakos prie balsadėžių mes dar nepajutome“, – sako Visuomenės religijos tyrimų instituto vadovas Robertas P. Jonesas. Jo tikinimu, „nereligingi“ registruojasi ir ateina balsuoti rečiau nei krikščionys, tačiau šioje demografinėje grupėje yra „didelis neišnaudotas potencialas“.
Notrdamo universiteto politologas ir knygos „American Grace: How Religion Divides and Unites Us“ autorius Davidas Campbellas sako, kad „nereligingi“ tampa vis aktyvesni. Jis primena jų pasipriešinimą, kai Indiana ir kitos valstijos, pasiremdamos religijos laisve, bandė panaikinti draudimus diskriminuoti tos pačios lyties asmenų poras. Jis mano, kad tolimesnės konservatorių frakcijų pastangos pasitelkti religijos laisvę tam, kad apribotų, pavyzdžiui, homoseksualų teises, pažadins ir suaktyvins nereligingiuosius. Net aukšto lygio ir garsiame katalikiškame JAV Notrdamo universitete „beveik nėra pritarimo tradicinėms religinėms dešiniųjų pažiūroms“, sako Campbellas.
Evangelinio judėjimo politiniai lyderiai neginčija Pew atrastų rezultatų, tačiau kvestionuoja pasekmes. Jie mano, kad netikinčiųjų skaičiaus augimas kaip tik suteiks daugiau jėgų ir energijos jų elektoratui daugiau jėgų kovojant su tokiomis blogybėmis kaip tos pačios lyties asmenų santuokos, „karas su Kalėdomis“, o kai kuriais atvejais net su skirtingų religijų atstovų santuokomis. Be to, jie abejoja, ar jokiai religijai savęs nepriskiriantys asmenys apskritai gali susivienyti kokiam nors bendram politiniam tikslui.
„Sekuliarius rinkėjus yra sunkiau organizuoti, nes nereligingumas istoriškai yra ne toks politiškai aktyvus ir įtraukiantis kaip gilus religinis tikėjimas“, – sako Tikėjimo ir laisvės koalicijos vadovas Timothy Headas.
Na, o jei tikintieji ir netikintieji toliau sudarys tokias radikalias priešpriešas, piliečių religinis žemėlapis laikui bėgant gali vis labiau panašėti į Kongresą, kur dominuoja sparnai, o nuosaikiam viduriui lieka labai mažai erdvės.
