Dauguma mūsų šiuo metu labiausiai esame susitelkę į dar nematyto keistumo prezidento rinkimus, kuriuose kovoja ypatingai didelę antipatiją įvairioms mūsų šalies rinkėjų grupėms keliantys kandidatai. Tačiau kai po kelių savaičių prie balsadėžių eisime čia, Ilinojuje, mums teks priimti ir dar vieną itin sunkų sprendimą – ką gi deleguosime į valstijos Atstovų rūmus ir Senatą.
Visos valstijos rinkiminėse apylinkėse, nepriklausomai nuo to, kokios pavardės bus būtent jūsų balsavimo biuletenyje, jums iš esmės reikės rinktis vos tarp dviejų asmenų pakalikų. Praktiškai visos kongresinės kovos šįkart bus tiesioginis mūšis tarp respublikono gubernatoriaus Bruce’o Raunerio ir Atstovų rūmų pirmininko bei Ilinojaus demokratų partijos pirmininko Michaelo Madigano statytinių.
Ekspertai mano, kad abi partijos į šias rinkimines kovas investuos dideles sumas. Tačiau greičiausiai tai turės mažai įtakos galios pusiausvyros pokyčiams ir vargu ar padės valdžiai išsikapanoti iš dabartinės aklavietės.
Veteranas Ilinojaus politikos analitikas Kentas Redfieldas sako, kad šiais nenuspėjamais politiniais metais yra labai sunku ką nors prognozuoti. Vienintelis akivaizdus dalykas - kad demokratai su Madigano perbraižytu jiems palankiu rinkiminių apylinkių žemėlapiu jau dabar turi maksimumą vietų valdžios rūmuose – daugiau kontrolės gauti praktiškai neįmanoma. Viskas, kas gali nutikti – jie praras kelias vietas abiejuose rūmuose, tačiau šis skaičius greičiausiai nebus toks reikšmingas, kad jie prarastų Atstovų rūmų ar Senato kontrolę.
„Mes matysime daug į kampanijas investuojamų lėšų ir daug karštligiško judėjimo, tačiau galiausiai valdžioje viskas liks beveik nepakitę, – sako Ilinojaus universiteto Springfildo teisės, įstatymų ir politikos instituto profesorius emeritas Redfieldas. – Koks absurdas.“
Vienoje pusėje mes turime demokratus įstatymų leidėjus, dar žinomus „Madigano grybų“ vardu. Pamenate seną posakį, kad grybus pakanka laikyti tamsose ir tręšti mėšlu? Madiganas ir valstijos demokratai per pastaruosius keletą metų Čikagoje pralaimėjo kai kuriuos pirminius rinkimus, tačiau tai dar nereiškia, kad į kairę linkstantys tų pirminių rinkimų laimėtojai vietoj Madigano renkasi prieš profsąjungas nusistačiusį Raunerį.
„Mes matysime daug į kampanijas investuojamų lėšų ir daug karštligiško judėjimo, tačiau galiausiai valdžioje viskas liks beveik nepakitę, – sako Ilinojaus universiteto Springfildo teisės, įstatymų ir politikos instituto profesorius emeritas Redfieldas. – Koks absurdas.“
O štai valstijos respublikonų partija yra tapusi beveik tokiu pat vieno asmens kultu, kaip ir Trumpo Baltųjų rūmų kampanija. „Iš visų $20,927,496 šį rinkimų ciklą Ilinojaus respublikonų partijos surinktų lėšų, $20,071,600 atkeliavo iš Raunerio, jo komiteto arba jo žmonos“, – šią savaitę savo „Twitter“ paskyroje parašė puikus „Illinois Election Data“ tinklaraštis. Šio tinklaraščio autorius Scottas Kennedy savo straipsnyje puikiai paaiškina, kaip abi partijos apėjo kampanijų lėšų rinkimo apribojimus, kad sukauptų didžiulius rinkiminius biudžetus.
Ko galima tikėtis? Pasak Redfieldo, tai bus „akivaizdžiai patys brangiausi rinkimai Ilinojaus istorijoje“.
Madigano atstovas Steve’as Brownas mano, kad respublikonams reikės gerai papurtyti kišenes, kad „pabėgtų nuo Trumpo“, kuris Ilinojuje neturi jokių šansų. Tačiau konservatyviam „Laisvės principų“ politinių veiksmų komitetui vadovaujantis Danas Proftas sako, kad pasirinkimas prezidento rinkimuose neturės įtakos rinkėjų sprendimams dėl Ilinojaus kongresmenų ir senatorių.
Proftas taip pat tikina manantis, kad iš Ilinojaus valdžios rinkimų lapkritį respublikonų partija gali gauti naudos, net jei Madiganas ir toliau liks Atstovų rūmų pirmininku, kas yra labiausiai tikėtina. Jis mano, kad respublikonams gali pavykti sudaryti koalicijas su demokratų dauguma tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, dėl teisės rinktis mokyklą), nepaisant Madigano.
Tačiau Redfieldas iš šių rinkimų nieko nesitiki. Jis nemano, kad po to, kai rinkėjai apsispręs tarp Raunerio ir Madigano parankinių, mūsų valstijos politikoje kažkas iš esmės ims keistis. Paprastai jis yra labai atsargus ir akademiškai neutralus, tačiau Redfieldas pripažįsta, kad vis dažniau save pagauna „užsivedantį“, kai tik kas paklausia apie galimas porinkimines Ilinojaus perspektyvas.
„Ko mes iš tiesų pasiekiame tai darydami? – retoriškai klausia jis. – Aš nežinau, kaip mes atsidūrėme dabartinėje situacijoje. Tai neįtikėtina.“
