Renesansas (lot. renascens – atgimstantis) – Europos kultūros istorijos epocha tarp Viduramžių ir Baroko. Istoriškai Renesansas sutampa su Naujųjų amžių socialinės-ekonominės santvarkos pradžia ir išreiškia jos kultūrinius idealus.
Renesanso epocha nesukūrė vienos dominuojančios pasaulėžiūrinės sistemos, bet pasižymėjo Europoje iki tol neregėtu minties ir kultūros formų išlaisvinimu, filosofinių tendencijų įvairove ir žmogaus minties bei jo kūrybinių galių išaukštinimu. Ryškiausias beveik visą Europą apėmęs Renesanso intelektinis ir socialinis judėjimas – Reformacija – suskaldė iki tol vieningą Vakarų Bažnyčią į katalikiškąją ir protestantiškąją. Religinė įvairovė nulėmė ir subrandino skirtingas ir tarpusavyje konkuravusias pasaulėžiūros, meno bei literatūros tendencijas ir kultūrines diskusijas. Reformacijos idėjas skatino Nyderlandų filosofo ir humanisto Erazmo Roterdamiečio scholastinės minties kritika ir iškelta idėja, jog krikščionybė turi būti atnaujinta remiantis atidžiai studijuojamu, filologiškai pagrįstu ir visiems prieinamu Biblijos, ypač Naujojo Testamento, mokymu. Žymiausi bažnytinės reformos tėvai vokietis Martynas Liuteris ir prancūzas Jonas Kalvinas XVI a. Europoje įtvirtino dvi pagrindines reformuotos Bažnyčios ir krikščionybės atšakas – liuteronizmą ir kalvinizmą. Pagrindine Reformacijos opozicijos jėga ir Katalikų bažnyčios tradicijos gynėju tapo XVI a. ispano Ignaco Lojolos ir bendraminčių sukurtas jėzuitų ordinas, kuris greitai išplito visoje Europoje. Viena pagrindinių ordino veiklos sričių buvo jėzuitų kolegijų ir universitetų steigimas.
Renesanso tėvyne ir iškiliausia renesansinės kultūros ir meno šalimi laikoma Italija, kurioje Renesanso epocha datuojama XIV–XVI a. Dantė Aligjeris, Viduramžių pasaulėvaizdį savo „Dieviškojoje komedijoje“ italų kalba įprasminęs filosofas ir poetas, laikomas Renesanso epochos pranašu, numačiusiu tautinių kalbų vertės iškilimą ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais. Vienas pirmųjų Italijos humanistų, gaivinusių antikinę kultūrą, buvo poetas Frančesko Petrarka. Kaip pavyzdinis Renesanso miestas iškilo Florencija. Jame buvo sukurtas ir žymiausias italų Renesanso literatūrinis paminklas – Džovanio Bokačo „Dekameronas“ (parašytas 1349–1353, išspausdintas 1471 m.). Visą Europą apėmęs Renesansas buvo kultūros sužydėjimo, pasaulio geografinių atradimų ir visuomeninio gyvenimo formų tobulinimo amžius. Renesanso žmogaus vidinio pasaulio brandą atskleidžia iškilus Renesanso epochos pabaigos kūrėjas anglas Viljamas Šekspyras. Jo dramose jau akivaizdūs ir humanizmo krizę liudijantys egzistencinio tragizmo ženklai.
Renesanso epochoje susiformavo įvairios valstybių valdymo ir visuomeninio gyvenimo tobulinimo teorijos: vienos teigė krikščioniškosios ir pasaulietinės moralės vienybę, kitos pripažino valdovų teisę būti aukščiau įstatymo. Jų autoriai – pasauliečiai ir naujai besikuriančių religinių sistemų (konfesijų) vadovai. Viena įtakingiausių Renesanso politinių teorijų, išplėtojusių moralės ir politikos nesuderinamumo idėją, buvo sukurta Florencijos mąstytojo ir politikos veikėjo Nikolo Makiavelio. Savo idėjas jis apibendrino veikale „Valdovas“.
Esminis Renesanso kultūros ir visuomenės siekinys – atrasti ir paskelbti tikrąją tiesą bei įgyvendinti pilietinį teisingumą. Daugelis Renesanso mąstytojų teigė, kad tiesa turi būti viena visiems, ir kritikavo dualistinę Viduramžių tiesos sampratą, dvejopus standartus Bažnyčios ir pasauliečių luomams, kilmingiesiems ir prasčiokams. Vienos tiesos standartai buvo pradėti įgyvendinti kuriant teisinės visuomenės pagrindus. Pasaulietinė teisė, be bažnytinės (kanonų) teisės, tapo viena svarbiausių studijų sričių Renesanso Europos universitetuose.
Esminis Renesanso kultūros ir visuomenės siekinys – atrasti ir paskelbti tikrąją tiesą bei įgyvendinti pilietinį teisingumą. Daugelis Renesanso mąstytojų teigė, kad tiesa turi būti viena visiems, ir kritikavo dualistinę Viduramžių tiesos sampratą, dvejopus standartus Bažnyčios ir pasauliečių luomams, kilmingiesiems ir prasčiokams.
Renesansinės tiesos paieškos formavo ir istorinę Naujųjų amžių pradžios žmonijos sąmonę. Renesanso žmogus, pakerėtas istorijos reiškinių didybės ir prasmingumo, asmens, tautos ir žmonijos gyvenimą matė ir vaizdavo išimtinai istorinėje šviesoje iš dalies dėl to, kad, kaip ir Antikos mąstytojai, Renesanso veikėjai istoriją vadino „tiesos šviesa“ (lux veritatis). Renesanso šūkis – „Tiesa yra laiko duktė“ (veritas filia temporis), todėl buvo manoma, kad istorija ir tiesa – neatskiriamos vertybės.
Vienas iš svarbių Renesanso klausimų: kaip žmogui, ribojamam prigimties ir valdomam visagalio likimo, tapti laimingam? Laimės temą, kaip ir daugelį kitų žmogaus egzistencijos aktualijų, nutylėtų Viduramžiais, Renesanso literatai atgaivino remdamiesi Antikos mąstytojais, tačiau siejo su žmogui suteikta krikščioniška Dievo dovana būti laisvu kūrėju ir įgyvendinti savo siekius. Italų Renesanso filosofas Džovanis Piko dela Mirandola yra sušukęs: „O, koks didelis Dievo Tėvo dosnumas, kokia didelė ir nuostabi žmogaus laimė! Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės“.
