Įdomūs bent keliais atžvilgiais yra Maskvos santykiai su Vatikanu. Viena, jie šiuo metu gana intensyvūs. Antra, Romos Katalikų bažnyčia ir Rusijos Stačiatikių bažnyčia turi stiprius, tačiau skirtingus interesus. Trečia, sudėtinguose santykiuose prie religinių motyvų prisideda ir geopolitiniai.
Trečiadienį, birželio 10-ąją, popiežius Pranciškus beveik valandą trukusioje privačioje audiencijoje priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Tai jau antrasis jų susitikimas po to, kai prieš šešerius metus Vatikanas atnaujino su Rusija diplomatinius santykius ir pakėlė juos iki apsikeitimo ambasadoriais lygio. Šis diplomatinis proveržis 2009-aisiais įvyko po kelerius metus trukusio spaudimo tiek iš Kremliaus, tiek iš tuometinio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconio pusės.
Tai jau antrasis Putino susitikimas su Pranciškumi, kuris buvo įtrauktas į konfidencialias Rusijos ir Vatikano diplomatų darbotvarkes tik prieš porą savaičių. Kaip ir pirmuoju atveju, tai buvo Putino sprendimas stabtelėti Romoje kelionės į Italiją metu, kad galėtų susitikti ir pakalbėti su Romos vyskupu.
Rusijos prezidentas atvyko į Italiją dalyvauti „Expo 2015“ parodoje Milane ir apsilankymas Romoje nebuvo įtrauktas į pirminį tvarkaraštį. V. Putino prašymas buvo nedelsiant išpildytas ir popiežius be jokios dvejonės įtraukė susitikimą su Rusijos prezidentu į savo perpildytą dienotvarkę.
Tai, jog Šventasis Sostas nedelsiant priėmė pasiūlymą, yra aiškus ženklas, patvirtinantis, kad popiežius ir Vatikano diplomatija nenori įvesti „karantino“ Putino Rusijai, kaip tai daro kai kurios Vakarų grupės. Per beveik dvejus metus itin padaugėjo konfliktinių taškų tarp Rusijos ir Vakarų šalių. Tačiau šv. Petro įpėdinis išlaiko atvirą komunikacijos kanalą su Kremliaus lyderiu ir kai kuriose srityse jį net plečia. Tarp karo veiksmų ir abipusių kaltinimų tarp Rusijos ir Vakarų šalių dėl Ukrainos krizės, popiežius sugebėjo išlikti nuošalyje nuo priešingų pusių nesutarimų.
O pirmasis Pranciškaus ir V. Putino susitikimas įvyko 2013 m. lapkritį, dar prieš Krymo prijungimą. Kaip pranešė svetainė „International Business Times“, tada jų „pokalbio dėmesio centre buvo konfliktas Sirijoje. Nepaisant tarptautinio smerkimo, Maskva toliau palaikė Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą. Popiežius pasinaudojo susitikimu kaip proga paspausti V. Putiną imtis aktyvesnio vaidmens to regiono krikščionims apsaugoti“.
Per tą savo vizitą 2013, pridūrė ir amerikiečių žinių svetainė „ABC News“, V. Putinas nepakvietė Pranciškaus apsilankyti Rusijoje. Taip jis tapo vienu iš nedaugelio pasaulio vadovų, to nepadariusių per audienciją, kurią jam suteikė itin populiarus popiežius.
Per šių metų birželio 10-ąją vykusią audienciją „diplomatiškas Pranciškaus maldavimų tonas tikriausiai nepatenkins stebėtojų, kurie tikėjosi stipresnės Vatikano reakcijos į Ukrainos konfliktą.“, pažymėjo svetainės „International Business Times“ žurnalistė Lora Moftah ir tęsė:
„Bažnyčia laikosi atsargios pozicijos kritikuodama Kremlių po Krymo aneksijos 2014-ųjų kovą ir jos įkandin pratrūkusio ginkluoto konflikto rytinėje Ukrainoje, pareikalavusio per 6 400 žmonių gyvybių ir rimtai pabloginusio Maskvos santykius su Vakarais.
Popiežius Pranciškus šį ginkluotą konfliktą pasmerkė, kaip „karą tarp krikščionių“, ir pareikalavo leistis į dialogą, kaip „vienintelį įmanomą kelią taikai pasiekti“.
Dar prieš popiežiaus audienciją vienas aukšto rango amerikiečių diplomatas skatino jį imtis griežtesnės linijos dėl konflikto. „Susitikimas akis į akį su V. Putinu būtų gera proga Vatikanui išreikšti savo „susirūpinimą teritorijos integralumo klausimu“, – teigė Kennethas Hackettas, JAV ambasadorius prie Šventojo Sosto, pridurdamas, jog čia „Šventasis Tėvas galėtų asmeniškai iškelti savo susirūpinimą“.
Popiežių stipriau pasisakyti ragino ir Ukrainos katalikų vadovai, nepatenkinti Pranciškaus atsargiai parinktais žodžiais. „Kaip sūnūs, mes visada iš Šventojo Tėvo tikimės daugiau“, – kalbėjo Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vadovas, Kijevo ir Haličo Didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas.
Jis pridūrė, kad apibūdindamas ginkluotą konfliktą kaip brolžudišką, popiežius sukėlė „sovietinės propagandos“ prisiminimus. „Daugelis ukrainiečių atmeta idėją, kad šis karas yra pilietinis, vietoj to jie čia įžiūri Rusijos įkvėptą užsienio agresijos kampaniją“, – priminė svetainės „International Business Times“ korespondentė.
Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“ pažymėjo, jog popiežius Pranciškus ligi šiol tik retai prabildavo viešai apie Ukrainoje vykstantį karą. Ir niekada jis Rusijos nepasmerkė dėl tiesioginio dalyvavimo konflikte.
Šventasis Tėvas nori, kad neprapliuptų naujas Šaltasis karas. Užvis labiausiai nenori, kad konfliktas Ukrainoje vestų prie religinio karo, kad ir šalto, tarp katalikų ir stačiatikių.
Be to, V. Putino figūroje Pranciškus mato sąjungininką kovoje su „Islamo valstybe“, kuri ypač žiauri krikščionių atžvilgiu. Daugelis Vatikano žinovų įsitikinę, kad popiežius stengiasi būti tarpininku ir įtampos sumažinimo architektu vis sudėtingesniuose santykiuose tarp Maskvos ir Vašingtono, rašė Lenkijos sostinės laikraštis.
Nuo savęs pridursime, kad nemažiau Pranciškui rūpi ir santykiai tarp Romos Katalikų ir Rusijos Ortodoksų (populiariai, Stačiatikių) Bažnyčių. Kaip teigė JAV nepriklausomo strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai, „prieš 6 metus du klausimai stojo skersai kelio greitam šių bažnyčių suartėjimui“.
Pirma, Rusijos stačiatikių bažnyčia išgyveno gilią transformaciją po to, kai 2008 m. pabaigoje mirė šiai bažnyčiai 18 metų vadovavęs patriarchas Aleksiejus Antrasis. Jo įpėdinis patriarchas Kirilas į bažnyčios vaidmenį Rusijoje bei Kremliaus užsienio politikoje žiūrėjo agresyviomis, netgi erelio akimis.
Antra, tarp Vatikano ir Rusijos ortodoksų bažnyčios jau seniai reiškiasi smarki konkurencija, apimanti ne tik tikėjimo, bet ir geopolitikos klausimus. Juk būdama didžiausioji rytų stačiatikių kongregacija, Rusijos ortodoksų bažnyčia regi save kaip Bizantijos įpėdine ir todėl Vatikano varžove. O Vatikanas, žinoma, mato dalykus kitaip.
V. Putino 2013 m. kelionė į Vatikaną davė postūmį galimam Romos katalikų ir Rusijos stačiatikių suartėjimui. V. Putinas ir Pranciškus aptarė galimą popiežiaus ir patriarcho Kirilo susitikimą ir netgi Pranciškaus kelionės į Rusiją galimybę. Nė vienas popiežius dar nebuvo Rusijoje lankęsis, ir Kirilas apie tokį istorinį susitikimą svajojo seniai.
Tuo metu jis jau buvo pradėjęs leistis į susitikimus su ortodoksų bažnyčių vadovais Gruzijoje, Ukrainoje, Serbijoje, Graikijoje, o Rusijos stačiatikių bažnyčia netgi įkūrė bendrą departamentą su Rusijos užsienio reikalų ministerija. Patriarchas Kirilas taip pat didino investavimus į užsienio filialus po 2007 m. pasirašyto susivienijimo su Rusų stačiatikių bažnyčia už Rusijos ribų, įsisteigusia Vakaruose tuoj po Spalio revoliucijos.
Kirilui šie veiksmai reiškė ne tik stačiatikybės propagavimą, bet ir Kremliaus įtakos didinimą. Patriarcho Kirilo strategija skyrėsi nuo jo pirmtako strategijos tuo, kad Kirilas, pagal kai kuriuos pranešimus buvęs KGB agentu, ne tik artimai susijęs su dabartine Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB), bet ir pats mąsto geopolitiškai.
O Kremlius savo ruožtu naudojosi politine Stačiatikių bažnyčios prigimtimi tam, kad dar labiau konsoliduotų savo įtaką Rusijos viduje ir plėstų ją užsienyje.
Šis proveržis galimo Kirilo ir Pranciškaus susitikimo link, atrodo, sustojo 2014 m., Rusijai įsipainiojus Ukrainos reikaluose. Praėjusių metų viduryje Pranciškus pasiuntė Kirilui žinutę su pasiūlymu susitikti, tačiau į tai Rusija reagavo neaiškiai.
O prieš pat V. Putino audienciją Vatikane irgi nebuvo užsimenama apie popiežiaus ir patriarcho susitikimą. Kol kas šis klausimas padėtas į šalį.
Yra dar vienas ženklas, rodantis, jog gali būti įtampos netgi tarp Rusijos ortodoksų bažnyčios, iš vienos pusės, ir Kremliaus, ypač V. Putino, iš kitos.
Pasak strateginių studijų centro „Stratfor“, dar ne taip seniai V. Putinas gausiai cituodavo iš patriarcho Kirilo kalbų apie tai, kaip „Ortodoksija (stačiatikybė) peržengia sienas, vienydama Rusiją su Ukraina, Baltarusija ir visu likusiu rusišku pasauliu“.
Tačiau pats Kirilas prie V. Putino nepasirodo ir jo kalbose neminimas. Kodėl? Gal dėl to, kad „Rusijai prisijungus Krymą ir parėmus rytų Ukrainos separatistus, daugelis ukrainiečių stačiatikių iš Maskvos patriarchato perėjo į Kijevo patriarchatą.
Jų masinis išėjimas – stiprus smūgis Rusijos ortodoksų bažnyčiai, Kirilo užsienio politikos strategijai ir jo bažnyčios narių skaičiui. Parapijiečių nutekėjimas galėtų paaiškinti, kodėl Kirilas toks santykinai tylus Ukrainą liečiančiais klausimais, išskyrus atvejus, kai per įprastines pamaldas patriarchas laimina Rusijos kareivius ir vyriausybę“.
Kitas paaiškinimas – vidiniai nesutarimai Rusijos aukščiausiuose valdančiuose sluoksniuose, prie kurių priklauso ir Kirilas. Kai Putinas kelias dienas kovo mėnesį buvo dingęs, tuose sluoksniuose vyko slapti posėdžiai, juose dalyvavo ir Kirilas. Kokia ateityje būtų Rusijos valdžia – ta pati ar nauja, truputį ar visiškai persitvarkiusi –, jai tikriausiai vėl reikės Ortodoksų bažnyčios paramos. Užtat Kirilui ir gali būti paranku dabar niekaip neišsišokti ir nebūti viešai linksniuojamam.
