Saulius Skvernelis kažkur pranyko, Tėvynės sąjungos pirmininkas Gabrielius Landsbergis turi nemažai šansų tapti premjeru, o valdančiojoje koalicijoje po rinkimų veikiausiai bus konservatoriai, „valstiečiai“ ir liberalai, nors socialdemokratus gali gelbėti vienmandatės apygardos. Taip portalui LRT.lt sako Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška, kuris taip pat negaili kritikos Europos Sąjungai ir atsargiai vertina Ukrainos galimybes laimėti konfliktą su Rusija.
– Artėja Seimo rinkimai. Kokios jūsų prognozės? Ar turėsime panašią valdančiąją koaliciją, kaip dabar, ar ji bus visai kitokia?
– Seimo rinkimų rezultatus numatyti sunku jau vien todėl, kad nežinome, kiek dar kartų su tiksliniais vizitais Seime apsilankys STT atstovai. Tad geriau šiuo atveju galėtų prognozuoti ryžtingai Lietuvos politinę sistemą pertvarkantys prokurorai.
Lietuvai būtų blogai, jei koalicija liktų ta pati, nes, mano subjektyvia nuomone, nykesnės vyriausybės už dabartinę turbūt dar nėra buvę. Yra tikimybė, kad bus kitokia, nes nematau daug priežasčių, kodėl kažkas turėtų masiškai balsuoti už dabartines Valentino Mazuronio ar Rolando Pakso partijas ir ypač jų vienmandatininkus. V. Mazuronis, formalus Darbo partijos lyderis, po ilgos demagogijos apie tai, kur jis reikšmingesnis, matyt, apsisprendė likti Europos Parlamente – geriau siekdamas 2 500 eurų pensijos priedo, nei rizikuodamas nepatekti į Seimą. Faktinis vadovas Vytautas Gapšys, kažkada buvęs jaunas ir perspektyvus, pamiršęs elementarų politinį padorumą, nutarė nuo teisėsaugos dengtis Seimo nario mandatu, taip diskredituodamas visą Seimą, politinę sistemą bei dar likusius padorius savo partijos narius. O R. Pakso partija, kuri save absurdiškai vis dar vadina „Tvarkos ir teisingumo“, pademonstravo, kad jos vardu, bet be jos, galima skirti kokius tik nori ministrus. Sauliaus Skvernelio perbėgimas dar sukėlė ir sąrašo lyderio krizę.
Taigi tikėtina, kad koaliciją formuos konservatoriai, „valstiečiai“, liberalai ir dar kas nors. Pusę Seimo sudaro vienmandatininkai, tad, jei gerai pasirodys socdemai, galima ir kitokia vyriausybė.
– Kaip manote, ar G. Landsbergis po rinkimų išlaikys savo partijos pirmininko vairą? Ar konservatoriai nepadarė klaidos, pasirinkę jį pirmininku?
– Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti klaida. Bet G. Landsbergis iš diplomato vis labiau tampa politiku. Aišku, jis dar ne Andrius Kubilius, ir jam sunku atnaujinant partiją rasti vietą ir seniesiems partijos bosams, kurie iš tiesų dar ir nėra tokie seni. Vienyti, o ne skaldyti. Panašu, kad jis turi neblogų patarėjų, nors strateginių idėjų Lietuvai jo pasisakymuose trūksta.
Apskritai konservatoriai, kitaip nei socdemai, negali skųstis intelekto trūkumu. Liberalų – Eligijaus Masiulio ir (visiškai netikėta) Antano Guogos – katastrofa konservatoriams padovanojo galimybę surinkti didžiųjų miestų vienmandates apygardas, o tai jau – daug. Taigi konservatoriai gali ir turi laimėti nemažai balsų, o G. Landsbergis, dabar jau ne vien dėl savo pavardės, bet ir kitų savybių, turi perspektyvą. Todėl – taip, po rinkimų jis gali likti pirmininku. Maža to, jis gali tapti ir premjeru, kas dar prieš kelis mėnesius galėjo atrodyti siurrealizmas. Faktas, kad labiausia iš liberalų kritimo laimėjo konservatoriai, bet šiame mano teiginyje nėra jokios sąmokslo teorijos.
– Dar iki savo diplomatinės karjeros buvote Socialdemokratų partijos nariu. Kokie, jūsų manymu, yra didžiausi dabartinių socdemų privalumai ir trūkumai?
– Ta socdemų partija, kurią grupė sąjūdiečių, tarp jų ir aš, atkūrė 1989 metais, buvo Sąjūdžio dalis ir tarnavo Sąjūdžio tikslams. Šiandien tos partijos nebėra. Susijungusi su LDDP, ji tapo Algirdo Brazausko partija, ir todėl išgyveno. Tuo metu tai buvo partija, kuri rimtai netikėjo nei NATO, nei ES perspektyva. Dabar joje prorusiškumas stipriai apnykęs. Tiesa, beveik išnyko ir domėjimasis užsienio politika apskritai. Deja, ji neturi nei žemės ūkio, nei rimtesnės socialinės politikos. Nematyti jokios strategijos, kaip laimėti rinkimus didesniuose miestuose. Tai pragmatinės politikos partija, be rimtesnės ideologijos. Šiandien ji „važiuoja“ daugiau iš inercijos, nes norai persiorganizuoti, parengti programą, strategiją paprastai baigiasi skandalais. Jei neatsiras naujų lyderių, kurie imtųsi atsakomybės, jau netolimoje ateityje ji gali turėti problemų dėl reitingų. Mažai gabaus jaunimo, palyginti su konservatoriais ar liberalais.
Šiandien, nors kiek ir susiskaldžiusi, ji lieka gan vieninga dėl savo tradicinės pagarbos pirmininkui, nors Algirdui Butkevičiui, populiariam tarp rėmėjų, trūksta autoriteto partijoje ir efektyvesnio jos valdymo. Vis dėlto tai – pagal galbūt neteisingą lietuvišką matą – kairioji partija, turinti ir pakankamai sveiko proto racionalumo, ir stabilų rinkėją. Todėl ji turėtų vėl laimėti nemažai vietų Seime.
– Dažnai kartojama, kad Lietuvos saugumą užtikrina narystė ES ir NATO, lyg šie du veiksniai būtų lygiaverčiai saugumo atžvilgiu. Gal galėtumėte pasakyti, kiek maždaug procentų mūsų saugumo užtikrina būtent narystė ES ir kiek – NATO?
– Tai būtų teorinis matavimas, kurio skaičių nežinau. Ir gerai būtų, kad praktiškai to niekas nepatikrintų. Jei kokia priešiška valstybė bandytų okupuoti ES narę Švediją ar NATO narę Norvegiją, ar ES ir NATO reaguotų? Aišku, kad taip. Dar geriau, kai Lietuva yra ir ES, ir NATO narė. Tačiau lietuvio sąmonėje ES yra konkretesnė, nes tai laisvas žmonių judėjimas ir ES pinigai. O NATO – tarytum tik išlaidos ir ne visiems suvokiama saugumo garantija. „Jei rusas užeis, jokia NATO nepadės“. Girdėta frazė? Mėgdavo šia tema padiskutuoti ir tiesaus bei ūkiško mąstymo A. Brazauskas, nes jam ne visada patikdavo, kai URM diplomatai įveldavo jį į narystės NATO žaidimus. Ilgą laiką A. Brazauskui atrodė, kad ne NATO gynyba, o nepuolimo susitarimas su Rusija labiau tarnauja Lietuvos interesams. Kartą, Boriso Jelcino pasiūlymu, vos tokios sutarties nepasirašėme. Beje, šiandien šalia Lietuvos vėliavos patriotiniuose kiemuose kartais gali pamatyti ir ES vėliavą, bet niekada – NATO. Kodėl? Kažko bijoma, nepatogu, nesvarbu, svetima? Tik vieną kartą esu matęs laisvai plevenančią NATO vėliavą – Gedimino Kirkilo šeimos sodyboje.
Tačiau lietuvio sąmonėje ES yra konkretesnė, nes tai laisvas žmonių judėjimas ir ES pinigai. O NATO – tarytum tik išlaidos ir ne visiems suvokiama saugumo garantija. „Jei rusas užeis, jokia NATO nepadės“. Girdėta frazė?
– Traukiantis iš ES Britanijai, Berlyno vaidmuo lyg ir auga. Tuo metu Vokietijos užsienio reikalų ministras Frank-Walteris Steinmeieris neseniai sukritikavo NATO dėl Aljanso pozicijos Rusijos atžvilgiu ir pavadino tai „karo kurstymu“. Kaip vertinate tokį signalą iš Berlyno Lietuvos saugumo kontekste?
– Tokie pasisakymai įrodo Europos šalių užsienio ir gynybos politikos susiskaldymą. Stebime ir kitą tendenciją – gana aktyviai veikia įvairūs nauji regioniniai formatai, kur politiką iš esmės nustato didžiosios ES valstybės. Gerai, kad Vokietija ar Prancūzija imasi lyderystės, bet blogai, kai kitos valstybės tik informuojamos apie sprendimus.
Lietuva, kažkada buvusi tokių regioninių formatų iniciatorė ir aktyvi dalyvė, šiandien kukliai tyli. Net valstybinės reikšmės jubiliejai lieka svarbūs tik mums patiems ir neišnaudojami kaip rimtesni bent jau regioniniai užsienio politikos susibūrimai. Lietuva, kad ir kokia garsi būtų, viena negali daryti įtakos tiems interesams. Reikalingi aljansai su bendraminčiais, tokiais, kaip Lenkija, Skandinavijos šalys. Nėra solidžios valstybės pozicijos ir sąjungų su kitomis ES šalimis nei Astravo atominės elektrinės, nei „Nord Stream 2“ klausimais. Tai labai blogai. Kita vertus, tai, kad Vokietija ryžtasi dislokuoti savo karius Baltijos šalyse, yra tikrai geras ženklas pokyčių, vykstančių Vokietijoje, ir svarus D. Grybauskaitės užsienio politikos pasiekimas.
– Ar kažkas negerai Jungtinėje Karalystėje, kad ji nutarė pasitraukti iš tokios ES, kokia ji tapo šiandien, ar vis dėlto pirmiausia kažkas negerai pačioje ES, kad Britanija nenorėjo likti? Kol kas beveik vis akmenys sukrenta į JK politikų daržą.
– Iš tiesų apie tai, kas negerai JK, jau daugmaž viskas išsakyta, akmenys – sumesti. Manyčiau, daug didesnės problemos yra pačioje ES. Arogantiški Jean-Claude`o Junckero ar net komisaro Vytenio Andriukaičio komentarai tėra maža išraiška to, ko neturėtų būti ES politikoje. Akivaizdu, kad JK interesų raiška ES buvo suvaržyta, kaip ir daugelio kitų valstybių. Nei Komisijos, nei Europos Parlamento veikla netenkina daugelio ES piliečių lūkesčių. Būtų didelė klaida apsiriboti vien JK išstojimo klausimais ir nematyti vidinių ES problemų, kurias reikia skubėti spręsti. Lietuva galėtų pradėti nuo savęs, suformuluoti savo matymą, interesus. Šiandien yra matomos kelios konkuruojančios linijos – labiau federalistinė prieš labiau atskiresnių valstybių ES. Kokia pozicija šiandien laimėtų apklausoje? Manau – antroji.
– Kaip prognozuojate Rusijos ir Vakarų santykių raidą artimiausius kelerius metus? Ar dabartinė įtampa peraugs į atviresnį konfliktą, ar kaip tik – pamažu slūgs?
– Šiandien mums santykiai su Rusija driekiasi per Ukrainą ir Krymą. Prognozuoju, kad po metų, o gal ir greičiau, V. Putinas laimės, ir ES nusižemins, panaikindama sankcijas, palikdama Krymo ir Donbaso okupacijas neišspręstas ir nesprendžiamas – su Ukrainą padalinusiais Minsko susitarimais. Tai bus dar viena atskirų ES šalių interesų pergalė, dar vienas Europos Komisijos ir Europos Parlamento silpnumo įrodymas. Tai bus ir Lietuvos, šiandien niekaip negebančios imtis lyderystės Ukrainos klausimu ir galinčios suburti galingą proukrainietišką koaliciją ES, pralaimėjimas. Labai nesinori, kad tai įvyktų, bet atrodo, kad pačioje Lietuvoje visi, kas dar ką nors gali spręsti ar komentuoti užsienio politikos atžvilgiu, su tuo susitaiko. Maždaug taip: „O ką mes čia galime padaryti?“. Jei Ukraina bus palikta nuošalyje – padalinta, su korumpuota oligarchija, be rimtesnės pagalbos, o ES, pavargusi nuo sankcijų politikos, žengs į naują „persikrovimą“ su Rusija, Lietuvos užsienio politiką – tiek, kiek jos dar likę – ištiks rimta krizė. Kiti pasakytų: jei nėra politikos, tai kaip gali būti jos krizė?
LRT informacija
