Gruodžio 15 dieną įvykusiame Nacionalinės reformų tarybos susirinkime prasidėjusios vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo ir Odesos srities gubernatoriaus Michailo Saakašvilio grumtynės (buvo ne tik apsižodžiuota, bet Avakovas net šliūkštelėjo Saakašviliui vandens į veidą) ir vėl privertė suabejoti parlamentinės koalicijos vienybe bei Ukrainos politikų pasirengimu iš esmės reformuoti šalį. Tačiau svarbiau yra tai, kad šis ginčas dar labiau paaštrino visuomenėje vykstančią diskusiją dėl to, ar apskritai aukščiausi šalies valdininkai yra pajėgūs kovoti su korupcija ne svetimame, o savo pačių kieme, ne badydami pirštais priešus, o pažvelgdami į save pačius ir savo ratą. Abu konflikto dalyviai vienas kitą apkaltino tik naudingos veiklos imitacija ir siekiu pasipelnyti, sukuriant eilinę korupcijos schemą. Žinoma, kiekvienas dar ir nepamiršdamas savęs pristatyti kaip pagrindinio ir nuožmiausio kovotojo su „korupcijos hidra“.
„Aš seniai nemačiau tokio nukvakusio politiko... Niekam neleido pasisakyti, visus grubiai pertraukinėjo, įskaitant ir Prezidentą. Saakašvilis – tuščiažodžiautojas ir melagis, nė už nieką nejaučiantis atsakomybės... Gana man jau artistų ir cirkininkų! Užteks uliavoti, reikia dirbti!“ – savo Facebook paskyroje rašo vidaus reikalų ministras. „Ukrainiečių tauta turi pilną teisę matyti ir žinoti, kas juos valdo. Atsakau už kiekvieną savo žodį, ištartą taryboje. Atėjo laikas, kad subjektai, privedę šalį prie griūties, atsakytų už savo žodžius ir veiksmus“, – atrėžia jam Odesos gubernatorius.
Kelis pastaruosius mėnesius Michailas Saakašvilis ne kartą kritikavo Arsenijų Jaceniuką, kaltindamas jį sąmoningu pataikavimu savo artimiausių šalininkų „juodiems darbeliams“. Premjero rėmėjai į informacinį lauką ėmė mėtyti analogiškus kaltinimus, tik jau paliečiančius prezidento aplinką. Ukrainos visuomenė su tokiu pavydėtinu reguliarumu įsimylėdavo ir nusivildavo „patriotiškais oligarchais“, „sąžiningais žurnalistais“, „atėjūnais vagimis-reformatorias“, kad ėmė atrodyti, jog jokių „oligarchų“, „politikų“, „žurnalistų“ ir „verslininkų“ šiuolaikinėje Ukrainoje apskritai nėra. Vien tik žvaigždės ir stabukai, užsižaidę sėkmingomis ir ne tokiomis sėkmingomis viešųjų ryšių akcijomis. O jokių užduočių nei akstino reformuoti valstybę apskritai nėra. Vien manipuliavimas informacija. Martinenka, Grigorišinas, Šokinas, Kolomoiskis, Firtašas, Achmetovas, Vilkulas, Ložkinas... „Krymo kontraktas“, „rusiška anglis“, „oro vežėjai“, „teismų reforma“, „Minsko susitarimai“, „Lipecko gamykla“... Vardų ir „schemų“, „nusikalstamų susitarimų“ buvo tiek, kad neįmanoma ir suskaičiuoti, o ką jau kalbėti apie bandymą nustatyti, kurie iš jų buvo paprasčiausias melas, o kurie – pagrindas kelti bylas ir toliau aiškintis teisme.
Ukrainos politinė realybė – tai visų karas su visais. Korupcija tampa kažkokiu mitiniu, neapčiuopiamu ir nenugalimu siaubūnu. Apie ją kalba, į ją apeliuoja, kai veltui bando pateisinti savas nesėkmes. Kol politikai ir verslininkai kaltina vienas kitą korupcinėmis nuodėmėmis – ir tie kaltinimai, be abejo, būna pagrįsti ne tyrimais ar įrodymais, o apsiriboja garsiais pareiškimais iš serijos „visi puikiai žino“ – Ukrainos visuomenė pasidalino į skirtingas stovyklas, nesugebėdama susitarti, kas gi yra labiau susitepęs korupcija (prezidentas ar premjeras, o gal abu vienodai?) ir aistringai cituodama bet kokią po ranka pasitaikiusią informaciją.
Tad iš karto po skandalo, socialinių tinklų naudotojai ėmė platinti informaciją apie tai, kad Ukrainos vidaus reikalų ministro pavaduotoja Eka Zguladze, į darbą pakviesta Arseno Avakovo, o taip pat esanti viena iš pagrindinių „Gruzijos reformų desanto“ specialisčių, buvo sulaikyta Borispolio oro uoste su keturiais milijonais dolerių. Tai, kad šią informaciją išplatino buvęs vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharenka, Viktoro Janukovyčiaus sąjungininkas, ir tai, kad neaišku, ką tokioje situacijoje – Avakovą ar Saakašvilį – reikia kaltinti korupcija, nestabdo „kovotojų už teisybę“. Jie įsitikinę, kad net jei ne Eka, net jei ne Borispolyje, net jei ne su keturiais milijonais, tai vis tiek kažkur yra koks nors lagaminėlis su grynaisiais, kurį kažkas neša. Juk korupcija šioje šalyje – tai kaip užkrečiama liga, kuria suserga kiekvienas, patekęs į valdžią.
Pagrindinė ypatybė, pagal kurią skirstosi visuomenė, diskutuodama apie korupciją, yra „tikėjimas“ tai į vienus herojus, galinčius su ja kovoti, tai į kitus, o taip pat metodai, kuriais – jų nuomone – toji kova turi būti vykdoma. „Visus atleisti“, „visus patupdyti už grotų“, „visus pakarti ant artimiausios šakos“, „pakeisti taisykles ir priversti visus jų laikytis“, „pakelti valdininkų atlyginimus“, „sumažinti valdininkų atlyginimus“, „atvesti į valdžią stiprų lyderį“, „sustiprinti demokratiją ir paprastų žmonių dalyvavimą politiniuose procesuose“, „įsiklausyti į tautos valią“, „neklausyti tautos“, „rengti priešlaikinius rinkimus“, „apriboti visuotinę rinkimų teisę“, „dalinti pensininkams grikius“, „sodinti pensininkus į kalėjimą už tai, kad savo balsus rinkimuose keičia į anksčiau minėtas kruopas“... Kaip bausmę už korupciją (o tai reiškia – vienintelį teisingą reformų receptą) siūloma „taikyti fizines bausmes kaip Kinijoje“, „nukirsti rankas kaip Osmanų imperijoje“, „pasodinti už grotų tris draugus kaip Singapūre“, „nulupti odą, kaip Nyderlandų tapytojo Gerardo Davido paveiksle „Kambizo teismas“ arba „Parsidavusio teisėjo odos dyrimas“... Akivaizdu, kad Ukrainoje nėra žmogaus, kuris nežinotų, kas kaltas dėl išvogtos ir išgrobstytos šalies bei neturėtų poros-trejeto receptų, ką gi dabar su visu tuo daryti.
Kai kalba eina apie korupciją Ukrainoje, tai visada kalbama apie kažką kitą. Korupcija visada susijusi su politinės valios trūkumu ir su valdžios nenoru imtis kokių nors esminių reformų. O pagrindiniu reformų rezultatu, eilinio ukrainiečio supratimu, būtų triuškinanti pergalė prieš korupcinę galimybę nelegaliai praturtėti „tam blogiukui“. Kažkas visada privalo nustoti vogti. Kažkas, ko mums negaila. O juk iš tiesų šalies grobstyme daugiau ar mažiau dalyvauja visi Ukrainos piliečiai. Kažkas dirba mokesčių nemokančioje įmonėje, kažkas pats nuo mokesčių išsisukinėja, kažkas žino kažką, kas „labai originaliu būdu“ išsprendė savo finansines problemas. Kažkas perka prekes be kasos čekio, kažkas to čekio neišduoda. Kažkas kreipiasi į pažįstamą „pagalbos“, kažkas negali „nepadėti geram žmogui“. Ukrainietis dalyvauja korupcijos schemoje net tada, kai įlipęs į maršrutinį autobusą, paduoda vairuotojui pinigus ir nereikalauja bilietėlio; taip yra išsisukinėjama nuo mokesčių, o už to būtinai stovi koks nors korumpuotas žmogus. O ir pats vairuotojas tampa „žmogumi, užimančiu perspektyvias pareigas, leidžiančias nelegaliai praturtėti“.
Korupcija jau seniai tapo ne tik vyriausybinių, bet ir socialinių santykių pagrindu. Juk korupcija – tai ne kas kita kaip gaunama asmeninė nauda iš užimamų pareigų; tai reiškia, kad gavę paslaugas „pasinaudojant ryšiais“ arba nutylėdami apie tokius atvejus ir užmerkdami prieš juos akis, ukrainiečiai patys tampa nusikalstamų schemų dalimi. Kaip pavyzdys, „kariuomenės žlugimas – tai ne tik ministras, nuginklavęs Ukrainos ginkluotąsias pajėgas užsienio priešo invazijos išvakarėse. Tai ir praporščikas, paėmęs naujos karinės uniformos komplektą ir padovanojęs „bičiuliui į žvejybą važiuoti“.
Korupcija persmelkė visus Ukrainos visuomenės sluoksnius nuo apačios iki pat viršaus. Todėl ir išrauta ji gali būti tik tuo atveju, jei visuomenė nustos toleruoti bet kokią gaunamą nusikalstamą naudą visuose lygiuose – kad ir kokia nereikšmingai mažytė ji gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kalbant apie tikrąją korupciją, tai, pagal požiūrį į ją, visuomenė jau seniai pasidalino į tuos, kurie pripažįsta siaubingus gėdingojo reiškinio mastus ir išskiria iš visuotinės „tamsos“ savo asmeninę atsakomybę, ir tuos, kurie mano, kad korupcija pačiuose aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pateisina jo paties mažytes asmenines schemas. Tokioje situacijoje vieno kovotojo su korupcija ir net pačių stipriausių antikorupcinių įstatymų nepakanka.
Istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kai pergalė prieš korupciją prasidėjo nuo lyderio noro „sugriauti nusikalstamas schemas“. Michailas Saakašvilis yra puikus to pavyzdys. Korupcijos Gruzijoje lygis jo prezidentavimo laikotarpiu nukrito iki menkučių rodiklių. Tačiau esminės reformos, t.y. visuomeninės politikos esmės pokyčiai, vyksta tik tada, kai paprasti piliečiai sako „ne!“ nuo seno įprastoms schemoms, su pasibjaurėjimu atmeta galimybę įsigyti parduodamas indulgencijas ir pradeda visuotinai priešintis tam, ką laiko gėdingu. Su šaknimis išrauta korupcija iš tiesų gali tapti priedu prie puikiai atliktų reformų. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei pati visuomenė linksta ne prie Saakašvilio ar Li Kuan Ju metodų, o prie Martino Liuterio, savo reformų pagrindu panaudojusiu principus, tapusius „kapitalizmo biblija“. Ukrainiečiams yra būtina antikorupcinė moralė ir naujas visuomeninis susitarimas, paremti bet kokios abejotinos naudos nepriimančiais principais. Nesvarbu, ar tai lagaminėlyje sukrauti milijonai Borispolio oro uoste, ar savivalė maršrutinio autobuso kasoje.
Nuotraukose: Michailas Sakašvilis ir Arsenas Avakovas
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
