Jeigu esate turtingas, greičiausiai esate blogas žmogus. Ne, tai ne kaimo bobučių išmintis - būtent tokią išvadą daro labai rimti socialiniai tyrimai, patvirtinti statistinių analizių ir eksperimentų. Pasirodo, turtingesni žmonės yra ne tokie empatiški, mažiau linkę gerbti visuomenės normas ir netgi įstatymus bei labiau linkę sukčiauti negu tie, kurie užpildo žemesnius ekonominius sluoksnius.
Iš tiesų nė nereikia mokslinių tyrimų, kad patys įsitikintume, jog dideli turtai gali padaryti žmogaus asmenybei didelę žalą. Paimkime žmogų, kurio charakteris įprastomis sąlygomis paprasčiausiai būtų „sunkokas“, ir duokime jam turtų, kurie leistų jam apsupti save panašiais žmonėmis ir gauti viską, ko nori. Nesunku pamatyti, kaip toks žmogus taptų beveik patologiškai narcizišku ir niekšišku kitų atžvilgiu. Tad kas gi nutinka šaliai, kuri atiduoda visą savo politinę jėgą būtent tokiems, patiems turtingiausiems, žmonėms?
Šių dienų Amerika yra tokia visuomenė, kurioje daugiausia turtų yra sutelkta labai nedidelio skaičiaus žmonių – taip vadinamo 1 procento – rankose, ir tie žmonės daro milžinišką politinę įtaką. Pavyzdžiui, pirminėse 2016 m. prezidento rinkimų kampanijos stadijose, maždaug pusę paaukotų pinigų skyrė mažiau nei 200 turtingų šeimų. Didžiausia tokio žygiavimo link oligarchijos problema yra ta, kad pačių turtingiausių šalies žmonių interesai ir politiniai įsitikinimai smarkiai skiriasi nuo didžiosios šalies populiacijos dalies.
Pats ryškiausias to pavyzdys – žmogus, smarkiai išsiveržęs respublikonų kandidatų pusėje. Donaldas Trumpas greičiausiai būtų toks pat kietakaktis peštukas, kad ir kokiame socialiniame sluoksnyje būtų gimęs. Tačiau jo milijardai lėmė, kad niekas negali suvaldyti jo narcizistinių tendencijų ir pasakyti jam „tu atleistas!“. To rezultatas – veidas, kurį nuolatos matote savo televizorių ekranuose. Ir Trumpas nėra vienintelis taip neįtikėtinai į save susikoncentravęs milijardierius, vaidinantis pernelyg didelį vaidmenį 2016 m. rinkiminėse kovose.
Pastaruoju metu buvo galima pamatyti įdomių žinių reportažų apie Sheldoną Adelsoną, Las Vegaso kazino magnatą. Adelsonas yra įtrauktas į kelis gana painius teismo procesus, susijusius su kaltinimais nederama veikla Makao, įskaitant ryšius su organizuotu nusikalstamumu bei prostitucija. Turint omenyje jo verslą, tai ne itin stebina. Tačiau stebina jo elgesys teismo salėje, kuomet jis atsisakė atsakyti į elementariausius klausimus ir užsipuolė teisėją Elizabeth Gonzales. Kaip ji pasakė, taip liudininkai nesielgia.
Na, o tada Adelsonas nusipirko didžiausią Nevados laikraštį. Užbaigus pardavimo procesą, leidinio reporteriams buvo įsakyti nutraukti visus savo darbus ir vietoje to pradėti stebėti visą trijų teisėjų, įskaitant Gonzales, veiklą. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Nes Adelsono pinigai pavertė jį įtakingu žaidėju respublikonų politikoje – tokiu įtakingu, kad žiniasklaida dabar dažnai kalba apie „Adelsono pirminius rinkimus“, kandidatams į prezidentus plūstant į Las Vegasą susitikimams su magnatu.
Ar yra kitų panašių atvejų? Tikrai taip, net jeigu egomanija ir nepakyla iki Trumpo ar Adelsono lygių. Pavyzdžiui, iš apribotos rizikos fondų milijardus susikrovęs Paulas Singeris, kuris išplatino laišką, skelbiantį, kad infliacija šalyje yra nevaldoma – mat prabangaus nekilnojamo turto ir meno šedevrų kainos jam pasirodė labai aukštos.
Ekonomistai iš to tik pasijuokė, bet tai puikiai iliustruoja egocentrizmą, kurio reikia parašyti kažką tokio nesuvokiant, kaip tai turėtų skambėti ne milijardieriams.
Arba daugybė kitų milijardierių, kurie, vos prieš kelis metus, visiškai rimtai kvaksėjo, jog prezidentas Obama užkerta kelią ekonomikos plėtrai, mat prabilo apie tai, kad kai kurie verslininkai elgiasi nederamai. Tik pamanykite, tokie valstybės vadovo žodžiai juos įžeidė!
Tačiau pati didžiausia priežastis priešintis pinigų galiai politikoje yra tai, kaip ji leidžia turtingiesiems keisti sistemą ir politinius prioritetus, kad šie būtų naudingi jiems. Ir pati didžiausia priežastis, dėl kurios milijardieriai nekenčia Obamos, yra tai, ką jis padarė jų mokesčiams, o ne jausmams. Tas faktas, kad kai kurie žmonės, perkantys įtaką, taip pat yra blogi žmonės, yra tik antrinė problema.
Tačiau ji nėra nereikšminga. Oligarchija, arba kelių turtingų žmonių grupės valdžia, taip pat neretai tampa egomaniakų valdžia. Narcizokratija? Niekšogarchija? Kad ir kaip pavadintume, tai yra bjaurus vaizdas, ir ateinančiais metais jis tikriausiai darysis dar bjauresnis.
Paulas Krugmanas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas
