Prieš 100 metų – 1915-ųjų gegužės 12 d. - Šveicarijos Vaud kantono Provence kaime, evangelikų pastoriaus šeimoje, gimė Roger Louisas Schutzas, prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius apsigyvenęs Prancūzijos Burgundijos Taizé kaime ir joje subūręs šiandien visame pasaulyje žinomą ekumeninę brolių bendruomenę, kuri netrukus tapo vienu didžiausių krikščioniško jaunimo traukos centrų. Brolio Roger gimimo šimtąsias metines Taizé bendruomenė paminėjo jau sekmadienį, gegužės 10 d. Vatikano radijo bendradarbė Renata Žiūkaitė pakalbino mokytoją Teklę Kanclerienę, kuri daugybę kartų su savo vyru yra buvusi ir Taizé kaimelyje ir Naujamečiuose Taizé susitikimuose.
- Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis, kai jūs iš dar sovietinės Lietuvos pirmą kartą išvykusi atkeliavote į Prancūziją, Taizé kaimelį?
- Labai esu sujaudinta, kad prisiminėte mane. Aš buvau pirma iš Lietuvos su mokinių grupe atvykusi į Taizé kaimelį 1989 m. Apie Taizé kaimelį buvau girdėjusi iš savo prancūzų, lenkų draugų. Pasisekė labai sunkiai, nepaprastai sunkiai atvykti į Taizé kaimelį. Ir pirmas įspūdis: mes išlipame iš autobuso ir matau – skuba br. Roger mus pasitikti. Plevėsuoja jo švytintis baltas rūbas, galva tokia balta. Ir pirmi jo žodžiai prancūziškai: „Sveiki atvykę! Dievo stebuklas įvyko, sienos griūna, lietuviai atvažiavo!” Tai buvo tokie jo pranašiški žodžiai, nes mes visi žinome, kad 1989 m. rudenį sugriuvo Berlyno siena ir Lietuvai tai buvo didelis ženklas išsivaduoti.
Mano mokiniai iš pradžių buvo sutrikę, nemokėjo bendrauti, kalbos barjeras. Bet mes pajutome tiek daug dėmesio iš brolių, mums buvo leista būti ne vieną, o dvi savaites. Liono skautai mus nusivežė į Lioną, šeimose gyvenome. Ir mano mokiniai suprato, kad reikia būti draugiškesniems, atviresniems, kalbėtis. Tuo metu Taizé kaimelyje buvo didelė grupė lenkų, apie 70 jaunimo. Jie pradėjo su lenkais bendrauti, paskui su vokiečiais, buvo anglų nedaug, prancūzų kaip visada. Jautėme didelį dėmesį, mus kviesdavo kalbėtis, br. Roger kviesdavo mus abudu su vyru pas save. Mes ilgai kalbėdavomės. Turiu jo dovanotą vazą, du padovanotus paveikslus. Dažnai skaitau jo laiškus, jo maldas, parašytas Velykų proga.
Viena mano mokinė sakė – br. Roger ir visi broliai yra panašūs į Kristų. Buvo mokinių, kurie buvo toli nuo maldos, nepažinojo Bažnyčios, bet jie po truputį pradėjo keistis. Iš tos grupės buvo tokių, kurie visiškai apie Bažnyčią, Dievą, Šventąjį Raštą neturėjo jokio supratimo, per tas dvi savaites ryškiai pasikeitė. Man buvo taip džiugu.
Br. Roger, jo pokalbiai, palaiminimas vakarais, rankų švelnumas, ta šypsena. Vakarais mes neišeidavome iš Bažnyčios, dar prie jo prieidavome, dar pastovėdavome. Jis visada mums kažką papasakodavo, pasakydavo iš savo gyvenimo kokį nors pavyzdį, prisimindavo savo mamą, savo senelę, kurios buvo nepaprastos moterys, parodė mamos lovą, kur jis miegodavo. Nusivedęs į savo kambarį, mums aprodė viską. Mes labai mėgdavome vakarais ateiti į virtuvę. Mokiniai prisimena: tokios skanios kakavos niekur nesame ragavę. Mus, grįžusiuosius, tikrino ir KGB, ir Švietimo ministerija, bet buvome drąsūs, visiems pasakojome apie savo įspūdžius. Labai greitai grupė kunigų iš Kauno išvažiavo į Taizé kaimelį.
Dar ir dabar man šviečia br. Roger. Žinau jo jubiliejus, meldžiamės už jo sielą. Turiu vieną draugę prancūzę vienuolę. Ji daug bendravusi su br. Roger, jos klasės draugai yra du broliai Taizé kaimelyje. Ji man visada sakydavo: jei tau reikia pagalbos, melskis į br. Roger ir viskas išsispręs. Ir kai mano vyras ruošėsi operacijai, mes abudu prašėme br. Roger pagalbos. Vakarais visada prašome jo užtarimo.
Taizé kaimelis visiems palieka įspūdį, nėra abejingų. Ten visi pajunta didelę palaimą, visų aplinkinių didelę meilę, tą gražų bendravimą. Atsimenu: Taizé kaimelyje stovi didžiausia eilė prieiti prie br. Roger, gauti palaiminimą, palaikyti jį už rankos, jis taip mėgdavo paimti už rankos. Tai buvo didelis šviesulys. Kai jį nužudė, man paskambino mano draugė ašarodama: Br. Roger mirė kankinio mirtimi! Aš iš pradžių nesupratau, kad jį nužudė. Juk jis visai dar neblogai jautėsi. Mes abidvi taip ašarojome: ji – Prancūzijoje, aš – Lietuvoje, kad negalėjome net susikalbėti.
