Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir; 1841 m. vasario 25 d. – 1919 m. gruodžio 31 d.) – garsus prancūzų tapytojas impresionistas. Raiškaus kolorito jo darbuose sustabdytos nerūpestingo paryžiečių gyvenimo akimirkos: flirtuojančios damos, romantiški porų pasivaikščiojimai promenadomis, lauko kavinukėse vyną gurkšnojantys ir atsainiai cigarą rūkantys vyrai... Skurdžią jaunystę išgyvenęs menininkas savo darbais stengėsi pabrėžti kasdienybės patrauklumą.
Renuaras gimė Limože 1841 m., siuvėjo šeimoje. Kai berniukui buvo ketveri, jo tėvai persikėlė į Paryžių. Kadangi buvo kilęs iš skurdžios šeimos, nuo paauglystės turėjo dirbti. Trylikos metų jis jau užsidirbdavo, tapydamas ant puodelių porceliano fabrike. Bankrutavus fabrikui, vaikinukas ėmė tapyti religines scenas dirbtuvėse, kurios Afrikoje dirbantiems misionieriams tiekė užuolaidas su bibliniais siužetais. Čia Renuaras susitaupė tiek, kad galėtų mesti darbą ir mokytis - jis pasirinko Glero dirbtuves, kur susipažino su Klodu Monė, Frederiku Baziliu ir Alfredu Sislėjumi. Taip susiformavo nedidelė dailininkų grupė, kuri vėliau tapyboje įtvirtino impresionizmo naujoves. Dirbtuvėse jis mokėsi dvejus metus, taip pat studijavo senuosius meistrus Luvre ir pradėjo tapyti lauke.
Kartu su K. Monė Renuaras po atviru dangumi mėgo tapyti mažus paveikslus-etiudus. Mėgstamiausia jų darbo vieta buvo vadinamasis Varlynas - vieta prie Senos upės, kur veikė viešosios maudyklos ir restoranas. Ten lankėsi mišri publika ir nuolat karaliavo šventiška nuotaika. Būtent šią nerūpestingo laisvalaikio atmosferą jaunieji dailininkai įamžino savo paveiksluose.
Galinga ir gyvybinga jėga, džiaugsmingas požiūris į gyvenimą, įgimti talentai ir greita reakcija Renuarui padėjo daugelyje sričių, tačiau jis visas dvasios jėgas sudėjo į tapybą. Tarp kitų impresionistų paveikslų jo darbai išsiskiria ypatinga šiluma, kurią, rodos, spinduliuoja spalvos. Renuaras nenorėjo pastebėti liūdnos gyvenimo pusės - matyt, ji buvo pernelyg gerai žinoma iš jo skurdžios jaunystės laikų.
Pasakojama, kad kartą jo artimas draugas Anri Matisas paklausė: „Ogiustai, kodėl nemetate tapybos, juk jūs taip kenčiate?“ Renuaras teatsakė: „La douleur passe, la beaute reste“ („Skausmas praeina, o grožis lieka“).
Aštuntame dešimtmetyje Renuaras sukūrė paveikslus, kurie tapo prancūzų impresionizmo klasika. Tarp jų – „Apsinuoginusi“. Kitu pavadinimu – „Etiudas“ - šis darbas buvo pristatytas antrojoje impresionistų parodoje 1876 m. Verta žinoti, kad iki tol dailininkai nuogus modelius tapė tik mitologinio ir istorinio turinio paveiksluose. Tuo tarpu „Apsinuoginusioje“ Renuaras sujungia du žanrus: niu ir portretą. Išryškintas jaunos tamsiaplaukės moters veidas - tai savimi pasitikinti, žydinti paryžietė. Nuogumas jos neglumina, ji ramiai sėdi, pusiau pasisukusi į žiūrovą. Jos figūra - pilnoka, tačiau žavi brandžiu moterišku grožiu.
Renuaro paveiksluose dažnai susipindavo skirtingi tapybos žanrai. Jis mėgo tapyti savo draugus ir jų draugužes po medžiais, apšviestais saulės, taip sujungdamas portretą ir peizažo sceną. Paveiksle „Sūpynės“ (1876 m.) jis pavaizdavo vieno Paryžiaus sodo kampelį. Mergina rausva suknele su daugybe kaspinėlių, koketuodama su dviem jaunuoliais, atsistoja ant sūpynių, pakabintų po medžiu, lentos. Šis lygsvaros motyvas gali būti nagrinėjamas kaip impresionistinė tapyba apskritai.
1879 m. nutapytas jo paveikslas „Ponia Šarpantje su dukterimis“ taip pat susilaukė milžiniško pasisekimo. Įdomu tai, kad apie 1880-uosius metus Renuaras susilaužė dešinę ranką. Užuot nusiminęs, jis ėmė tapyti kairiąja ir netrukus niekas neabejojo, kad jis gali tapyti šedevrus abiem rankomis. 1881 m. nutapytame dideliame paveiksle „Pusryčiai laive“ ir vėl vyrauja draugiško bendravimo, jaunystės ir linksmumo atmosfera. Kairėje paveikslo pusėje Renuaras pavaizdavo jaunutę merginą su gėlėmis papuošta skrybėle. Ji žaidžia su šuneliu, kurį patupdė tiesiai ant stalo. Ši mergina po kurio laiko tapo dailininko žmona.
1882-1883 m. tapytojas daug keliavo; per keletą metų įsisavino naują, vadinamąjį grubųjį stilių. 1907 m. įsikūrė Kanuose, Pietų Prancūzijoje. 1919 m. gruodžio 31 d. ten ir mirė. Visą gyvenimą buvo labai produktyvus tapytojas - per 60 metų spėjo sukurti apie 6 000 paveikslų.
Renuaras buvo taip įsimylėjęs tapybą, kad nenutraukė darbo net senatvėje, sirgdamas artritu, ir tapė teptuką prisirišęs prie rankovės. Pasakojama, kad kartą jo artimas draugas Anri Matisas paklausė: „Ogiustai, kodėl nemetate tapybos, juk jūs taip kenčiate?“ Renuaras teatsakė: „La douleur passe, la beaute reste“ („Skausmas praeina, o grožis lieka“).
