Režisavo: Nick Park. Įgarsina: Eddie Redmayne, Tom Hiddleston, Maisie Williams, Timothy Spall
Plastelininė animacija yra toks slidus reikalas – arba ją mėgsti, arba... jos tiesiog dar nespėjai pamėgti. Daugeliui jos nemėgusių viskas pasikeitė po „Oskarui“ nominuoto „Aviuko Šono“ („Shaun the Sheep Movie“, 2015 m.) – dėl šios juostos plastelininė animacija nušvito visai kitomis spalvomis.
Tačiau šįkart – ne apie aviuką Šoną, nors nuo jo per daug nenutolsime. Nes šis gauruotas personažas atsirado ne kieno nors kito, o Nicko Parko dėka. Ir nors jis daugiau rašo, nei pats režisuoja, jo filmografijoje galima rasti tris pilnametražius filmus, apie kuriuos tikrai bent puse ausies esate girdėję. Dar 1989-aisiais pradėjęs kurti trumpametražius filmus, 2000 metais Parkas debiutavo su pilnametraže animacine nuotykių komedija „Viščiukų maištas“ („Chicken Run“). Juosta buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“ – ir ne animacinio filmo kategorijoje, o kaip geriausia komedija ar miuziklas. Po sėkmingos pradžios – dar sėkmingesnis tęsinys, nes 2005-aisias jis į kino ekranus perkėlė televizijoje nuo 1989 metų besisukiojančius Volisą ir jo ištikimą palydovą biglį Gromitą. „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas“ („The Curse of Were-Rabbit“, 2005 m.) apdovanotas „Oskaru“ geriausio animacinio filmo kategorijoje. Ir nors Parkas filmus kuria retai (be to, nereikia pamiršti, kad tokio tipo animacijos kūrimas užima labai daug laiko), kino ekranus jau pasiekė jo trečioji pilnametražė juosta, kuri šįkart žiūrovus nukelia į pirmykščius laikus.
Priešistoriniais amžiais, kai žemė ištisai spjaudėsi lava (?), o po ją vaikštinėjo dinozaurai (?), viena žmonių (ar tolimų jų protėvių) gentis netyčia išrado futbolą. Deja, praėjus keliems amžiams jų akmens amžiuje gyvenantys palikuonys visai pamiršo šitą faktą – jie tiesiog gyvena gražiame žaliame slėnyje ir medžioja triušius. Bet vieną dieną šią gentį ištinka nelaimė – jų taikiai gyvenamą slėnį okupuoja iki šiol dar nematyti ir evoliuciškai gerokai į priekį pažengę atėjūnai. Jie nori žaliąjį šios genties slėnį paversti metalo kasyklomis. Tačiau paslapčiom įsmukęs į jų miestą vienas genties narys Dagas meta iššūkį – akmens amžius prieš bronzos amžių. Jei perskaitę juostos aprašymą jau daugmaž įsivaizduojate, kuo ši istorija galėtų baigtis, greičiausiai neklystate. Filmo scenarijaus atžvilgiu nepasiūlo nieko originalaus ir daug dėmesio skiria vertybių, tokių kaip vienybė, komandinis darbas, tikėjimas savo jėgomis ir tikslo siekimas, akcentavimui.
Jei keliausite į šį filmą su mažaisiais žiūrovais, gali tekti kai ką iš anksto truputį plačiau paaiškinti – apie žmonijos raidą ir evoliuciją. Tačiau nepersistenkite – filmas tikrovę atitinka maždaug tiek pat kiek ir „Ledynmečio“ („Ice Age“) franšizė. Čia žmonės gyvena tuo pat metu kaip dinozaurai, akmens ir bronzos amžiai egzistuoja tuo pat metu, o bronzos amžiaus gyventojų buitis labiau primena viduramžius, o ne gūdžią priešistorę.
Jei jaunesnieji žiūrovai turėtų sėkmingai praryti gražų moralą apie komandos vienybę, tai vyresnieji, pro pirštus praleidę jau anksčiau įvardytą ne vieną istorinį netikslumą, gali pasimėgauti viena kita šiokio tokio nusimanymo reikalaujančia užuomina. Filmo veiksmo vieta – „netoli Mančesterio“ su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Todėl nieko keista, kad Dago komanda pasipuošia raudona ir balta spalvomis, o jų pagrindiniai varžovai yra „Real Bronzio“. O kur dar karalienė Ufifa, bei gana tiesmukos užuominos į 2015 metų korupcijos skandalą. Jau nekalbant apie tai, kad pažiūrėjus šį filmą Stounhendžas (net jei jis nuo Mančesterio gana tolokai) gali įtartinai priminti nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų išlikusius futbolo vartus.
Nors ir ne pats stipriausias Parko filmas, tai vis tiek smagus ir puikiai įgyvendintas plastelininės animacijos pavyzdys, dar kartą primenantis, kad svarbu ne ūgis, o smūgis.
