Sekmadienį buvo minima pasaulinė kovos su vaikų darbu diena. Skaičiuojama, kad net 11 proc., arba 168 mln., viso pasaulio vaikų yra priversti dirbti darbą vietoje to, kad lankytų mokyklą. Nors šis skaičius yra trečdaliu mažesnis negu buvo 2000 m., aktyvistai tvirtina, jog reikia įdėti dar daug pastangų, kad vaikai liautųsi dirbę ir galėtų grįžti į mokyklos suolą.
Patrickas Quinnas, vaikų darbo specialistas iš Tarptautinės darbo organizacijos (ILO), teigia, kad norint sumažinti vaikų atliekamo darbo mastą, būtina šviesti žmones apie tai, ką tai iš tiesų reiškia. ILO vaikų darbą apibrėžia taip: „Bet koks darbas, kuris neleidžia vaikui džiaugtis vaikyste, sunaikina jų potencialą ir pažemina orumą, bei kuris kenkia jo fiziniam ar emociniam vystymuisi“. Ekstremaliausia vaikų darbo forma yra vergiškas darbas, kai vaikai yra atskiriami nuo šeimų ar paliekami vieni gyventi gatvėje.
„Žmonės ne visuomet supranta, kokia rimta tai yra problema, ir labai daug kas tai laiko priimtinu keliu į suaugusiųjų pasaulį, - sako Quinnas. – Mes siekiame užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų prieigą prie išsilavinimo.“
„Žmonės ne visuomet supranta, kokia rimta tai yra problema, ir labai daug kas tai laiko priimtinu keliu į suaugusiųjų pasaulį, - sako Quinnas. – Mes siekiame užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų prieigą prie išsilavinimo.“
Štai penki mitai apie vaikų darbą ir jo įtaką vaiko gerovei.
Bet koks vaikų darbas yra blogas dalykas. Darbas, kurį gali dirbti vaikas, yra labai įvairus, ir ne visą vaikų atliekamą darbą būtina panaikinti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas ar paauglys dirba tokį darbą, kuris neturi neigiamo poveikio jo sveikatai ir neužkerta kelio lankyti mokyklą, jį galima laikyti priimtinu. Manoma, kad tokio tipo darbas gali turėti teigiamos įtakos vaikų vystymuisi ir jų šeimų gerovei.
Dauguma dirbančių vaikų dirba fabrikuose. ILO skaičiavimais, globaliu mastu apie 58,6 proc. 5-17 m. amžiaus dirbančių vaikų dirba žemdirbystės sektoriuje; 6,9 proc. atlieka namų ūkio darbus; 7,2 proc. dirba pramoniniame sektoriuje (kalnakasybos, gamybos ar statybų darbuose), o dar 25,4 proc. - paslaugų sektoriuje.
„Žmones dažniausiai pasiekia istorijos apie fabrikuose vergaujančius vaikus, bet iš tiesų didžioji dalis vaikų darbo atliekama žemdirbystės sektoriuje, neretai labai prastai apmokamuose ūkininkystės darbuose“, - teigia Quinnas.
Vaikų darbas egzistuoja tik neturtingose šalyse. Vaikų darbas yra globalinė problema. Daugiausia dirbančių vaikų gyvena Azijoje ir Ramiojo vandenyno regiono šalyse (77,7 mln.), kai tuo tarpu Afrikoje į pietus nuo Sacharos fiksuojama didžiausia procentinė dirbančių vaikų dalis (ten dirba net 21 proc. 5-17 m. amžiaus vaikų). Tačiau net ir atmetus šiuos regionus, vaikų darbas vis tiek išlieka didele problema.
„Iš 168 mln. dirbančių vaikų, 12 mln. gyvena vidutinio ar didesnio nei vidutinio išsivystymo šalyse, - sako Quinnas. – Nors ši problema aiškiausiai matoma žemesnio išsivystymo šalyse, ji pastebima ir kitur, kur statistiką gauti sunkiau, kadangi ten ši problema yra geriau paslėpta. Vis dėlto mes turime įrodymų apie bent kelis atvejus Europoje ir JAV, kur vaikai dirba pavojingą darbą, ypač 15-17 m. amžiaus paaugliai.“
Vaikų darbas yra būtinas augančioms ekonomikoms. Kai kuriuose sluoksniuose vyrauja įsitikinimas, kad didžiosios pasaulio ekonomikos buvo pastatytos ant vaikų darbo, tad pigus darbas yra būtinas ir šiandien besivystančioms ekonomikoms. Iš tiesų privačių namų ūkių darbuotojai, iš kurių 10,5 mln. yra vaikai, atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant nacionalinių ekonomikų plėtrą, kaip ir drabužių siuvimo ir kitokių fabrikų darbininkai. Tačiau ILO argumentuoja, jog besivystančioms ekonomikoms būtinas ir išsilavinusi bei specializuotų įgūdžių turinti darbo jėga.
„Jeigu pažvelgsime į šalis Azijoje, Pietų Amerikoje ir kitur, pamatysime pavyzdžius tų ekonomikų, kurios labai greitai iškilo, pavertusios švietimą ir socialinę apsaugą savo prioritetu. Daugumai jų investicijos į švietimą atnešė ekonominį klestėjimą“, - sako Quinnas.
Vaikų darbas padeda jiems lengviau pereiti į mokamą darbą suaugus. ILO 2015 m. vaikų darbo analizė nagrinėjo ir kitus vaikų darbo rinkos elementus, įskaitant ir buvusių vaikų darbininkų įsidarbinimo perspektyvas jiems suaugus. Tyrimas atskleidė, jog tie jaunuoliai, kurie vaikystėje dalyvavo darbo rinkoje, buvo labiau linkę dirbti menkai apmokamus arba visiškai neapmokamus darbus suaugę, kai tuo tarpu tie, kurie metė mokyklą 15-os metų amžiaus ar anksčiau, turėjo didesnę riziką apskritai atsidurti už darbo rinkos ribų.
