Pelenų diena – tai gavėnios pradžia (šiais metais - tai vasario 10-oji). Ši diena pažymėta ypatingos atgailos dvasios, kai išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti ir sugrįžti pas Dievą. Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.
Kada ji atsirado ir kuo ypatinga?
Pelenų diena, kaip gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a. Romoje vyksta popiežiaus vadovaujama Pelenų dienos procesija. Anuomet ji prasidėdavo Šv. Anastazijos bazilikoje, esančioje Palatino kalno papėdėje, ir baigdavosi Šv. Sabinos bazilikoje Aventino kalno viršuje. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. Pelenų dieną popiežius su procesija eina nuo Šv. Anzelmo į Šv. Sabinos baziliką, kur aukoja šv. Mišias ir barsto pelenus.
Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. Šiandieninė pelenų dienos liturgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus: pelenų barstymą ir griežtą pasninką, kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto (leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti). Pagal Bažnyčios nuorodas, „abstinencijos įstatymas (t.y. susilaikymas nuo mėsiško maisto) saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų amžiaus; o pasninko įstatymas įpareigoja visus pilnamečius iki pradėtų šešiasdešimtųjų metų“.
Gavėnios kaip atgailos pobūdis
Kartais gavėnia būdavo perdėm suvokiama kaip susilaikymo nuo maisto laikas. Tačiau XX a. Bažnyčia, nors ir primygtinai pabrėždama didžiulę pamaldumo ir atgailos praktikos svarbą, gerokai sušvelnino pasninko taisykles. Atgailos tikslas - atitaisyti savyje tai, kas graso įtraukti į nuodėmę, ir skatinti tai, kas veda į gera. Žinoma, reikia laikytis keleto privalomų Bažnyčios nurodymų dėl maisto: pasninkauti Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, penktadieniais susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių taisyklė draudžia valgyti žinduolių bei paukščių mėsą ir tai, kas tiesiogiai susiję su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Pasninkaujant leidžiama per dieną sočiai pavalgyti tik kartą, kitus du kartus (pvz., rytą ir vakare) - tik lengvai užkąsti. Geriant vandenį, pieną, vaisių sultis, pasninkas nepažeidžiamas.
Galbūt kai kas čia jaus stipresnį įkvėpimą. Pavyzdžiui, pagal naujausius Lietuvos vyskupų patarimus, galima susilaikyti nuo prabangaus maisto arba atsisakyti nesaikingo pomėgio ar net priklausomybę sukeliančių produktų: saldumynų, kavos, alkoholinių gėrimų, tabako ir pan.
Tačiau apskritai gavėnia yra išskirtinis laikas, kuriuo kiekvienas, pasak šv. Teresės Avilietės, gali „išravėti savo daržą“. Kas uoliai to imsis, tas veikiai ras savo padėčiai tinkamų atgailos ir pamaldumo būdų. Štai keletas jų: tvardyti savo regą ir klausą, susilaikant nuo televizoriaus žiūrėjimo; laikytis išorinės bei vidinės tylos ir rasti daugiau laiko dvasiniams skaitiniams, maldai bei adoracijai vienumoje; šiokiadieniais dalyvauti Mišiose; lankyti ligonius ligoninėse ar senelių namuose; priimti svetimšalius; dalytis su labiausiai stokojančiais... Tokia yra šiuolaikinė ir labai veiksminga gavėnios praktika.
Viena sudedamųjų gavėnios atsivertimo dalių yra susitaikinimas su Dievu ir artimu. Šis susitaikinimas reiškiasi ir vyksta per Sutaikinimo sakramentą. Bažnyčia primygtinai reikalauja, kad kiekvienas jį priimtų prieš Velykas. Tam būtinas asmeninis dialogas su kunigu. Nuodėmių išpažinimui rengiamasi šiuolaikiniam pasauliui pritaikytu sąžinės patikrinimu. Susitaikinimas su Dievu įmanomas tik trokštant ir stengiantis susitaikinti su artimu. Maldoje „Tėve mūsų“ iš tiesų tariame: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams", o Evangelijoje pagal Matą Viešpats pabrėžia: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 11-15).
Pelenų trečiadienis
Gavėnia anksčiau prasidėdavo tik pirmą Gavėnios sekmadienį, tą dieną, kai Bažnyčioje skaitoma apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų, ir šis skaičius buvo pasirinktas kaip matas, nustatantis metų laikotarpį, per kurį krikščionys, katechumenai ar pakrikštytieji atgailaudami dvasiškai rengėsi Velykų šventei. Tarp pirmo gavėnios sekmadienio ir Velykų yra šešios savaitės, iš viso 42 dienos. Tačiau šeši sekmadieniai niekada nebuvo pasninko dienos, todėl iš tiesų lieka tik 36 atgailos dienos.
Šiam skaičiui papildyti tradicijoje netrukus prigijo paprotys gavėnią pradėti trečiadienį prieš pirmą sekmadienį, ir ši diena tapo Pelenų diena. Šios dienos Mišiose skaitomi trys skaitiniai, kaip ir sekmadieniais bei iškilmių dienomis. Pranašo Joelio kvietimas Dievo tautai susirinkti bei visa bendruomene atgailauti ir raginimas iš visos širdies atsiversti (pirmas skaitinys) parengia klausytis šv. Pauliaus, maldaujančio „Kristaus vardu“: „Susitaikinkite su Dievu“, nes „dabar palankus metas“ (antras skaitinys). Galiausiai Evangelijoje Jėzus moko, kaip nusiteikus dera duoti išmaldą, melstis ir pasninkauti.
Pavyzdžiui, pagal naujausius Lietuvos vyskupų patarimus, galima susilaikyti nuo prabangaus maisto arba atsisakyti nesaikingo pomėgio ar net priklausomybę sukeliančių produktų: saldumynų, kavos, alkoholinių gėrimų, tabako ir pan.
Svarbiausia šios dienos apeiga, be jokios abejonės, yra pelenų barstymas, simbolizuojantis gavėnios kaip atgailos laikotarpio pradžią. Šiuo judesiu Bažnyčia pirmiausia nori priminti, kad „dulkės esame ir dulkėmis virsime“. Juk po pirmos žmonių nuodėmės mūsų prigimtis tapo silpna ir nuodėminga, mes patekome mirties valdžion. Tačiau Jėzuje Kristuje mums teikiamas išganymas. Kad jį gautume, mes raginami „atsiversti ir tikėti Evangelija“. Katechumenams (nekrikštytiems suaugusiems, norintiems įsilieti į bažnyčios gyvenimą) gavėnia suteikia progą pirmą kartą įžengti į atsivertimo ir tikėjimo pagilinimo kelią prieš krikštijantis Velykų naktį. Tuo pačiu keliu kasmet žengia ir kiti krikščionys, norėdami atitaisyti kitų laikų silpnybes ir apsileidimus. Pasak Benedikto XVI, mums visiems „gavėnia yra proga iš naujo tapti krikščionimis, nuolat keičiantis viduje ir vis labiau pažįstant bei mylint Kristų“. Tai leis mums per Velykas atnaujinti krikšto pažadus ir gauti daugiau malonių.
Pelenų dienos liturgijos prasmė
Šis liturginis laikas yra kelias, vedantis į Kristaus kančios garbinimą ypatingu būdu Didžiojo tridienio dienomis ir, kaip skelbia Evangelija, įžengimas į Prisikėlimo džiaugsmą kartu su triumfuojančiu Kristumi. Pelenų dienos liturgija lyg ir kontrastuoja su taip staiga nutrūkusiu eiliniu liturginiu laiku. Dievo žodis moko atgailos, atgailą ir nusižeminimą simbolizuojantis violetas kreipia dėmesį į mūsų netobulumus, o pirmąją gavėnios dieną kaip visiško žmogaus trapumo ir mirtingumo ženklas ant galvų barstomi pelenai. Ties pastaruoju momentu ir susitelkime.
Pelenų barstymas sakant žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“ – labai primena anksčiau nemirtingo Adomo būseną po nuopuolio, arba „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ – tai Jono Krikštytojo šauksmas, daug kartų pakartotas daugybės šventųjų, iškelia mums prieš akis tiesą: mes esame nuodėmingi.
Pelenai – sunykimo simbolis – siejasi su nuodėmės ir išgelbėjimo drama. Krikščionybė pačia giliausia savo esme yra apibrėžiama, viena vertus, nuodėmės, pasmerkimo, o kita vertus, teisumo ir išgelbėjimo Kristuje sąvokomis. Tikėjimas, kad žmogus buvo Dievo sukurtas nemirtingas ir ši būsena jam grąžinama per Kristaus Prisikėlimą, jei įsijungiama į mistinį Kristaus Kūną, apima ir nuopuolio momentą. Turima omenyje, jog žmogus pasipriešino Dievo valiai ir taip pats transformavo savo būvį iš nemirtingumo būsenos į mirties ir irimo, kylančio iš nuodėmės (ypač pirminės), būseną.
Šis Adomo ir Ievos nusisukimo nuo Dievo vyksmas yra krikščioniškasis mirties ir skausmo slėpinio paaiškinimas. Pasaulis prisipildė skausmo ir neteisybės dėl prieš Dievą nukreipto žmogaus pasirinkimo. Apskritai kiekvienas Dievo valios nepaisymas tampa mirties šaltiniu. Ir atvirkščiai – Kristuje žmogus yra išgelbstimas iš mirties slėpinio, o nemirtingumas grąžinamas prarasto amžinojo gyvenimo pavidalu.
Taip iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu kyla suvokimas, jog amžių pabaigoje mūsų kūnai bus prikelti ir visas aš, visas žmogus, ne vien tik siela, kuri, kaip žinome, yra nemirtinga, stos prieš Dievo teismą. Šis perėjimas (kaip ir senojo Izraelio išgelbėjimas iš Egipto nasrų), šis išgelbėjimas iš mirties nasrų vyksta Kristuje, išganingame Dievo įsikišime į istoriją, įvykusiame per Jėzų, šįkart visam laikui ir pačiu plačiausiu būdu. Kristus savo mirtimi ir Prisikėlimu kiekvienam yra perėjimas iš mirties į gyvenimą, ir būtent tai ruošiamės švęsti per Velykas.
Gavėnia kreipia mūsų žingsnius į laikinumo tikrovę, mūsų trapumo tikrovę, kad galiausiai pasitiktume Kristaus kančios šventimą atviromis ir nuolankiomis širdimis, kad mūsų ribotumas nesutrukdytų atsiverti Viešpaties malonei. Todėl per gavėnią ir ypač pirmą jos dieną toks ryškus žmogaus silpnumo ir irimo akcentas. Pelenų barstymas ant galvos yra senas, iš senojo Izraelio ateinantis ir krikščioniškojoje tradicijoje prigijęs atgailos ženklas, sakantis: „Aš matau, Viešpatie, save tokį, koks iš tikrųjų esu – silpną ir trapų, mirtingą ir visiškai priklausantį nuo Tavęs“.
Tokia yra Pelenų dienos liturgijos prasmė – išgyventi visišką nuolankumą Dievo akivaizdoje.
#PelenųDiena
