Gegužės pradžia – posovietinei erdvei būdingų gegužės mėnesio švenčių laikas. Jei su gegužės pirmąja dar viskas daugiau mažiau aišku (tai sunkiomis darbo dienomis „nusipelnytų“ iškylų laikas), tai Pergalės diena reikalauja atskiros kalbos.
Pagal sovietinę tradiciją gegužės 9-ąją švęsti pergalę „prieš fašizmą“ reikia masiniais paradais, susitikimais su karo veteranais ir patosišku principu „Niekas neužmirštas – niekas neužmiršta“. Geriausiai šios sovietinės šventės esmę aprašė rusų istorikas Andrejus Zubovas savo straipsnyje leidiniui „Apostrofas“: „Tai buvo šventė, nes priešui nepavyko užkariauti šalies. O minima ji buvo su ašaromis akyse todėl, kad karas prasidėjo didele dalimi dėl SSRS valdančiojo režimo kaltės, vyko nemokšiškai, aukų ir prarastų teritorijų skaičius buvo milžiniškas.“
Šiuolaikinei Rusijai 70 metų senumo įvykiai yra šiandieninės vidinės ir išorinės politikos paaiškinimas ir pagrindimas. Ko vertas vien Vladimiro Putino pasiūlymas, nuskambėjęs iš Jungtinių Tautų tribūnos, jungtis į „antihitlerinę koaliciją“ kovai su „Islamo valstybe“. Rusams ir pasaulinis karas, ir kova su hitlerizmu, ir ypatinga Pergalės ritualizacija tapo visaapimančia idėja, tikra manija, visuomenės saviidentifikacijos būdu, jos dalinimu pagal vertinimą „savas-svetimas“. Kuo labiau pasaulio yra izoliuojamas Putino režimas, tuo pompastiškesni tampa Pergalės dienos renginiai, tuo labiau jie įgauna religinį ir ideologinį atspalvį.
Tame pačiame straipsnyje Andrejus Zubovas taip pat pasakoja ir apie tai, kokia Pergalės diena yra šiuolaikinėje Rusijoje: „Tačiau šiandien Rusijoje matoma priešinga tendencija – apie ašaras reikia pamiršti. Švęsti reikia tiktai triumfą – „Ačiū seneliui už pergalę“. Ant vokiškų už didžiulius pinigus įsigytų automobilių puikuojasi užrašai „Trofėjus iš Vokietijos“ ir kitos kvailystės. Labai liūdna. Tai tikras šovinistinis smūgis.“
Daugelis ekspertų pažymi, kad „Didžiosios pergalės kultas“ yra tas fundamentas, ant kurio Putino propaganda stato „rusų pasaulio“ pasaulėžiūros sąvoką. Tačiau jei mes turime reikalų su įsitikinimų sistema, pasaulėžiūros konstruktu, ideologija – tai kokia yra jos esmė?
Galime kiek tinkami save įtikinėti, kad prieš mus – propagandos pavyzdys, mitas, sukurtas siekiant sustiprinti režimą, tačiau tai neatspindės visos problemos gelmės ir masto. „Didžiosios pergalės“ sąvoka, esanti „rusų pasaulio“ pagrindu, kaip ir bet kokie kiti į mases nukreipti veiksmai, pirmiausia yra skirta paveikti dideles žmonių grupes. O tai reiškia, kad tikrąją to, kas vyksta, reikšmę būtina įvertinti suvokiant pagrindinius ideologijos principus ir jos vystymosi istoriją.
Kalbant apie Putino Rusiją, reikia prisiminti, kad tai yra tokia pat jauna valstybė kaip ir nepriklausoma Ukraina ar paskutinė itin sovietiškais principais gyvenanti respublika Baltarusija. Vos tik jis įsitaisė Kremliaus soste, rusų propagandininkai ėmėsi keisti Rusijos įvaizdį iš „jelciniškos demokratinių procesų posovietinėje erdvėje flagmanės“ į putinišką „imperiją, pakilusią nuo kelių“. Putino kultas prasidėjo ne nuo raudonų vėliavų ir Stalino portretų. Jis prasidėjo nuo Rusijos prezidento įvaizdžio stilizacijos ir formavimo pagal imperatorišką pavyzdį.
Interneto platybėse iki šiol yra išlikę tuometiniai Putino portretai, kuriuose jis vaizduojamas vilkintis caro Aleksandro II, dar žinomo Išvaduotojo vardu, mundurą. Žavėjimasis Baltojo judėjimo romantika tik vėliau buvo pakeistas sovietiniais įvaizdžiais ir Didžiosios pergalės kultu. Rusijos savęs vertinimo ir vaizdavimo eklektika puikiai matoma ir diversanto Strelkovo-Girkino pavyzdyje. Žavėjęsis rekonstrukcijos idėja ir daugelyje nuotraukų pozavęs vilkintis mundurus su carinės Rusijos laikų antpečiais, jis įsigudrino okupuotame Donbase įkurti KGB, ČK ir pasirašinėti įsakymus sušaudyti, remdamasis tokiais pat stalinistiniais įsakymais iš 1941-ųjų metų.
Kalbėdama apie Sovietų Sąjungos atgimimą, Putino Rusija primygtinai pabrėžia savo imperinį statusą ir remiasi „rusų pasaulio“ pirmumu ir pranašumu prieš visą likusį „nedvasingą pasaulį“. Tokia keista tarpusavyje prieštaraujančių mitų kombinacija reikalauja visiškai nekritiško ir net aklo jų priėmimo, neužduodant jokių klausimų.
Gegužės 9-ąją okupuoto Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja į Simferopolyje vykusią akciją „Nemirtingasis pulkas“ atsinešė caro Nikolajaus II ikoną. Tai reiškia, kad tuo metu, kai didžiulis būrys šią dieną mininčių žmonių nešėsi per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių žmonių (dažniausiai – savo giminių) nuotraukas, Poklonskaja apsiginklavo paskutiniojo Rusijos imperatoriaus, nužudyto bolševikų, portretu. Net ne paprastu portretu - ji nešė ikoną, kurioje caras vaizduojamas it šventasis. Pati prokurorė savo poelgį paaiškino tuo, kad tokia buvo neįvardinto karo veterano valia. Pasak jos, pernai, prieš pat šventę, vienas iš veteranų papasakojo karo laikų istoriją, kaip fronte jam vizijoje pasirodęs šventasis kankinys Nikolajus Antrasis padėjo jam išsivaduoti iš griuvėsių. Minėtasis veteranas neva ir paprašęs Poklonskajos, kad caras irgi „sudalyvautų“ akcijoje, skirtoje pergalei prieš hitlerizmą paminėti. Čia reikėtų priminti ir tai, kad pati Poklonskaja yra labai neabejinga paskutiniajam Rusijos carui. Praėjusių metų liepos mėnesį vykusiame paminklo carui atidengime Livadijoje (Kryme) ji pareiškė, kad caro nuvertimas nuo sosto neturėjo jokios juridinės galios, nes „buvo parašytas pieštuku“ ir „nesilaikant formalumų“.
Į vieną suplakti tokius vienas kitam prieštaraujančius dalykus kaip dvidešimties metų amžiaus valstybė ir prieš šimtą metų į nebūtį išėjusi Romanovų valdoma imperija, bolševizmą ir putinizmą, gali tik tikėjimas. Tiesa, apie tikėjimą. Balandžio 30 dieną, stačiatikių Velykų išvakarėse, žymiausias Rusijos baikeris Chirurgas pareiškė, kad „mūsų pergalė [kare] – tai kaip Kristus“, o jame žuvę žmonės – „Kristaus auka“. 12 sovietinių miestų-herojų yra jis prilygino 12 Jėzaus Kristaus apaštalų, pareiškęs, kad tarp jų yra tik vienas „išdavikas Judas – tai Kijevas“ (jis, žinoma, dar Maskvą prilygino Dievo motinai ir prišnekėjo dar daug „įžvalgių“ dalykų). Mums čia svarbu tai, kad kai jis Kijevą lygina su Judu, ir kalba eina ne apie kokį nors Kijevo nenorą kovoti su fašistais Antrojo pasaulinio karo metu ar kolaboravimą su priešu; ne – jis kalba apie oficialiojo Kijevo šiandieninį „atsimetimą“ ir nenorą dalyvauti Putino propagandos kuriamame mite.
Bandant į dvidešimtmetę šiuolaikinės Rusijos gyvavimo istoriją „įpaišyti“ šimtmečio senumo pergales, teko paaukoti tokį svarbų istorinį faktą kaip visuotinė solidarizacija kovojant su globaline grėsme. Šiandieniniame rusų pergalės mite jau nebėra „antihitlerinės šalių koalicijos“, „lendlizo“, „sovietinės tautų šeimos“. Viename iš savo kreipimųsi į tautą Vladimiras Putinas tiesiogiai pareiškė, kad „Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija, kuri tai sėkmingai būtų padariusi ir būdama visiškai viena“.
Rusijos versija, kad jai vienintelei priklauso „Didžioji pergalė“, prie kurios kitiems galima tik prisijungti, tačiau ne pasidalinti ja lygiaverčių dalyvių teisėmis, puikiai atsispindėjo ir tame, kaip oficialiai šiais metais buvo pagerbti miestai-herojai. Gegužės 4-ąją prie Kremliaus sienos gėlės nebuvo padėtos tik prie memorialo miestui-herojui Kijevui – vienam iš dvylikos šį titulą turinčių miestų, kuriems jis buvo paskirtas už jų svarbų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Bandant įkąsti Ukrainai ir ją pažeminti, buvo sulaužyta kasmetinė tradicija gėlėmis pagerbti miestus, kurių gyventojai pasižymėjo narsa ir tvirtumu kovojant su nacistine Vokietija. Taip rusų propaganda, susiedama Putino režimą su pergale, su kuria jis neturi nieko bendra, yra priversta kurti šlovės ir triumfo mitą, iš kurio yra išbraukiamas ne tik tarptautinis kontekstas, bet ir pagrindinė šios tragedijos pasauliui duota pamoka – kad beprotišką kraujo praliejimą sustabdyti tapo įmanoma tik suvienijus jėgas.
Tai, ką propaganda sukūrė režimo palaikymui, vystosi ir transformuojasi. Karių kolonos, žygiuojančios karinės galios demonstracijose, įgauna vis daugiau pažįstamų ir baisių bruožų. Tiesiog prieš mūsų akis formuojasi ideologija, kurios rėmuose jau yra svarstoma revanšo, o taip pat fizinio visko, kas svetima ir nepanašu, sunaikinimo idėja, tikėjimas savo pačių civilizaciniu pranašumu, sutvirtintas ryžto kariauti ir gebėjimo vardan tikslo įgyvendinimo nužudyti milijonus niekuo dėtų žmonių.
Šiandien Rusijoje auga karta, kuri nesupranta ir nežino, kodėl pasaulis susivienijo kovai su nacizmu ir kodėl tas karas vis dėlto yra Pasaulinis, o ne Tėvynės, kaip jis oficialiai yra vadinamas Rusijoje. Žmonėms, gyvenantiems „rusų pasaulio“ pranašumo idėja, visai nė motais, kokį šoką išgyveno žmonija, suvokusi, kad rasinio pranašumo idėja priveda ne tik prie milijonų žmonių sunaikinimo, bet to darymo šaltai ir apskaičiuotai, perdirbant sunaikinamus žmones į batų raištelius, paklotus ir baldus. Tiems, kas atgaivina „imperiją, pakilusią nuo kelių“, visiškai nusispjaut į apsisprendimą, kurį pasaulis priėmė įnirtingai išlauždamas Dachau ir Osvencimo vartus. Apsisprendimą, kad kolonializmui mūsų gyvenime nebėra vietos, kad karas šiuolaikiniame pasaulyje yra nebepriimtina priemonė spręsti civilizuotus ginčus, nes jis žmogų paverčia siaubūnu.
Tai, ką propaganda sukūrė režimo palaikymui, vystosi ir transformuojasi. Karių kolonos, žygiuojančios karinės galios demonstracijose, įgauna vis daugiau pažįstamų ir baisių bruožų. Tiesiog prieš mūsų akis formuojasi ideologija, kurios rėmuose jau yra svarstoma revanšo, o taip pat fizinio visko, kas svetima ir nepanašu, sunaikinimo idėja, tikėjimas savo pačių civilizaciniu pranašumu, sutvirtintas ryžto kariauti (to pavyzdys – Rusijoje itin populiarus memas „Galime pakartoti“, kuriame simbolinis žmogeliukas, pažymėtas kūju ir pjautuvu, prievartauja žmogeliuką, pažymėtą svastika) ir gebėjimo vardan tikslo įgyvendinimo nužudyti milijonus niekuo dėtų žmonių (branduolinis šantažas, kurio ne kartą ėmėsi ir Putinas, ir jo aplinka).
Rusų pasivogta pasaulinė pergalė dabar tarnauja vienos iš baisiausių ir nežmoniškiausių ideologinių doktrinų atgimimo labui. O pagrindinis klausimas yra tas, kuris pastaruoju metu skamba vis dažniau: „Ar pasaulis supranta, kas vyksta tiesiog jam prieš akis? Ar jis suvokia prasidedantį tragiškos istorijos pasikartojimą?“.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
