Tomas Maequandas, atvykęs į Britanijos Lenktynių mokyklą Niumarkete, Anglijoje, džiugiai šypsosi. Žokėjus šioje vietovėje yra puikiai pažįstamas, čia 2014 metais jis gavo savo licenziją. Tačiau tai nėra paprastas apsilankymas, šiandien Marquandas ruošiasi dalyvauti lenktynėse Niumarkete.
Idiliškame Anglijos miestelyje įsikūręs Nacionalinis arklių lenktynių muziejus bei „National Stud“ grynakraujų žirgų veislynas. Niumarketas yra pilnas šio sporto istorijos. Šiame miestelyje Henry‘is Cecilis treniravo savo nenugalimą žirgą Frankelį.
Deja, aštuoniolikmečiui Marquandui bei jo varžovams nebus laiko pasigrožėti kraštovaizdžiu. Vos pasibaigus lenktynėms vaikinas keliaus namo ir bandys pailsėti iki penktos valandos ryto.
„Rytoj turiu būti Heidoke, o iki jo beveik penkios valandos kelio automobiliu. Šeštadienį dalyvausiu lenktynėse Česteryje, o pastarasis už dar keturių valandų kelio,“ – teigė Marquandas. Jo teigimu, svarbiausia pamiegoti, kada tik įmanoma. Tokiuose čempionatuose būtina išlikti atidžiu ir susikaupusiu.
„Jeigu kada tarp jojimų būna dviejų ar trijų valandų pertrauka, kaip šiandien, prigulu gerai valandai. Taip greičiau prabėga laikas, nesinori valgyti bei padeda pailsėti prieš kelionę namo. Jeigu vieną dieną pamiegoti neišeina, miego trūkumą galima atitaisyti kitą dieną,“ – pasakojo Marquandas.
Didžiajai daliai Jungtinės Karalystės profesionalių bei mėgėjų žokėjų ilgos kelionės automobiliu yra kasdienybė. Nors kai kurie jojikai ir sugeba pasinaudoti turtintų žirgynų savininkų suteikiamais privačiais sraigtasparniais bei lėktuvais, tai privilegija, kuri suteikiama tik labai nedidelei daliai išrinktųjų ir tik labai svarbių renginių metu.
Dauguma žokėjų savo dienas leidžia kelyje, bandydami išsiaiškinti, kur dalyvaus ir suvedinėdami adresus į palydovinę navigaciją. Airijos žokėjus Aidanas Colemanas teigia, jog „lenktyniavimas yra lengviausia dalis.“
„Už lenktynių trasos ribų viskas labai užimta. Reikia labai daug vairuoti. Atrodo, jog visą laiką būni kelyje,“ – važiuodamas automobiliu pasakojo Colemanas.
Kaip teigia „Great British Racing“, žokėjai per metus nuvažiuoja apie 70000 mylių. Tai tas pats, kas beveik tris kartus apvažiuoti aplink pasaulį. Vidutinis Anglijos vairuotojas per metus nuvažiuoja 7900 mylių, o JAV – 13500 mylių.
Žokėjams reikia susitvarkyti ir su kitais tokio gyvenimo ypatumais. Jiems reikia išlaikyti savo svorį, turėti užtektinai jėgų, kad galėtų suvaldyti beveik pusę tonos sveriantį gyvūną, bei susitikinėti su įtakingomis šio sporto asmenybėmis.
„Prieš rungtynes turime susitikti ir su savininkais, ir su treneriais. Negali būti surūgęs, visada su žmonėmis turi bendrauti maloniai,“ – kalbėjo į pensiją išėjusi žokėja Hayley Turner.
Finansiniai reikalai taip pat nėra labai paprasti. Kaip teigiama Britanijos arklių lenktynių asociacijos taisyklėse, paprasti žokėjai už vienas lenktynes gauna 118,29 svaro (146,33 dolerio), žokėjai, dalyvaujantys lenktynėse su kliūtimis, 161,51 svaro (199,86 dolerio). Be to dalis lenktynių prizinio fondo yra skiriama prizinių vietų nugalėtojams. Dažnai teigiama, jog pirmos vietos nugalėtojas gauna 10 procentų prizinio fondo, o kitas prizines vietas užėmę žokėjai gauna 5 procentus visos sumos. Tačiau Marquandas tai neigia. Vaikino teigimu, nugalėtojas gauna tik 6,9 procento prizinio fondo, o kitas prizines vietas užėmę žokėjai 3,5 procento.
2016 metais Marquandas dalyvavo 650-yje lenktynių. Vaikinas 63 kartus iškovojo pirmą vietą, o 108 kartus iškovojo kitas prizines vietas. Žokėjams reikia mokėti savo agentams, patarnautojams bei padengti išlaidas kelionėms, o tai labai brangiai kainuoja. Labai sunku apskaičiuoti tikslius žokėjų atlyginimų skaičius, tačiau 2013 metais išleistų Profesionalių žokėjų asociacijos (PŽA) duomenimis, žokėjai, per metus sudalyvavę daugiau nei 100 lenktynių, gauna apie 25110 svarų (31200 dolerių) per metus.
Pajamos gali padidėti nuo keleto kitų faktorių, tarp kurių yra paramos ir ambasadoriavimas lenktynių trasose.
„Viskas iš lėto susideda. Tačiau manau, jog žmonės galvoja, jog žokėjai uždirba daug daugiau nei yra iš tiesų,“ – kalbėjo Marquandas.
Sporte, kuriame rimti sužeidimai yra kasdienybė, toks pasiryžimas, nepaisant didelių kliūčių ir neaiškių pajamų, pabrėžia, kaip žokėjai yra pasišventę savo darbui.
Marquandas ir Colemanas teigia, jog iš ryto keliasi tik dėl meilės šiam sportui.
„Būna labai daug blogų dienų, daug daugiau blogų nei gerų. Tai būtų neįmanoma, jeigu to nemylėtum,“ – teigė Colemanas.
