Susitikti visiems svarbiausiems tarptautinės politikos veikėjams mūsų laikais progų tėra trys: Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos kasmetis visuotinis susirinkimas, Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas ir Miuncheno saugumo konferencija. Dar liūdniau yra suvokti, kad per paskutinę Miuncheno saugumo konferenciją, vykusią šių metų vasario viduryje, tebuvo iškelta viena vienintelė idėja, ir ta pati – anaiptol ne gera.

Ilgus metus Miuncheno konferencija buvo ta vieta, į kurią įvairių pasaulio šalių atstovai suvažiuodavo ne tik parodyti savęs ir pasižiūrėti į kitus – čia jie atvykdavo pasiklausyti ir būti išgirsti. Deja, šių metų susitikime tai, kas liko nepasakyta, skambėjo daug garsiau negu tai, kas buvo pasakyta. Šiųmetė Miuncheno saugumo konferencija tapo savotišku verdiktu, skelbiančiu, kad tvarkos pasaulyje darosi vis mažiau. Stebėtojai didžiausią dėmesį atkreipė į tai, kiek mažai buvo pateikta naujų idėjų ir kiek mažai pasiūlyta inovatyvių sprendimų, nepaisant, kad prirašyta apie pasaulio būklę – išties daug.

Ankstesniais metais būta gerokai kitaip. Pavyzdžiui, 2015-aisiais Miuncheno konferencija padėjo subrandinti impulsą būsimam susitarimui dėl Irano branduolinės programos. 2016-aisiais būtent Miuncheno konferencijoje pagrindiniai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos nariai pirmąsyk susitiko su savo pasauliniais partneriais. 2007-ųjų Miuncheno konferencijoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė savo garsiąją kalbą, išpranašavusią Rusijos intervencijas į Gruziją ir Ukrainą.

Bene vienintelė šių metų konferencijoje pristatyta idėja priklauso EK pirmininkui Jeanui Claude’ui Junckeriui: jis paragino užsienio ir gynybos politikos sprendimų Europos Sąjungoje priėmimo įgaliojimus, kurie iki šiol priklausė valstybėms narėms, perduoti EKi. Ir nors Junckeris teisus, sakydamas, jog ES turėtų imtis veiksmų ir užsitikrinti gebėjimą pasaulio politikos lygmeniu veikti efektyviai, jo situacijos matymas yra stipriai ydingas.

Kad galėtų imtis pasaulinės lyderės vaidmens, ES turi turėti vidinių paskatų ir resursų siekti visapusės darnos ir bendradarbiavimo. Užuot pasiūlęs palaipsniui būtent šia kryptimi ir judėti, Junckeris ragina eiti trumpiausiu keliu, argumentuodamas tuo, kad iš ES esą negali būti nuolat reikalaujama vienbalsių sprendimų.

ES idėja pagrįsta susitarimu, kad mainais už narystę valstybės sutinka kai kuriose srityse atsisakyti dalies suvereniteto. Tačiau užsienio ir gynybos politika – tai sritis, kurioje sprendimus valstybės narės priima pačios. Lengvabūdiški mėginimai pakeisti esamą susitarimą kelia grėsmę atitolti nuo politinės realybės ir ES projektą pakreipti pavojinga linkme.

Šis Junckerio pasiūlymas primena jo 2017-ųjų pranešime apie Sąjungos padėtį pateiktas rekomendacijas dėl to, kaip reikėtų tvarkytis bendrojoje rinkoje. Abu šie sumanymai – tai dalis platesnio masto pastangų kai kurias Europos Tarybos galias perkelti EK. Kad šios pastangos duotų daugiau vaisių, EK generaliniu sekretoriumi, t. y., svarbiausiu šios institucijos pareigūnu, Junckeris neseniai paskyrė Martiną Selmayrą.

Dabar Selmayras – kuris, kaip Junckerio personalo galva, lyginamas su tokiomis istorinėmis figūromis kaip Niccolo Machiavellis ir Grigorijus Rasputinas, – turės gerokai daugiau įtakos, taip pat ir kitąmet renkant naująjį EK pirmininką. Tai, kokiu būdu šis pareigūnas buvo paskirtas, turėtų priversti ne tik pakelti antakius. Tai buvo atliekama itin slaptai – kad tik neįsikištų valstybės narės. Tokios machinacijos tik parodo, kad Junckerio metodika yra iš esmės ydinga. Problema – ne tai, kad savo užmanymą jam gali pavykti įgyvendinti, – Jungtinės Europos Valstijos būtų gal ir visai nebloga išeitis. Problema yra tai, kad jam gali nepavykti. Europiečiai paprasčiausiai nepasirengę dar daugiau savo suvereniteto perduoti ES.

Nuo tada, kai prieš dešimtį metų praūžė visuotinė finansų krizė, Europa tvirtai tebeveikia tarpvyriausybiniu režimu. Jai mažiausiai reikia dar vienos įspūdingai skambančios schemos, kurios įgyvendinti ji dabar tiesiog nebūtų pajėgi. Tokių schemų Europos Sąjungoje jau ir taip apstu: tai ir ekonominė ir pinigų sąjunga, ir bankų sąjunga, ir energetikos sąjunga – apie visas jas daug skalambyta, tik, deja, visos jos taip ir liko tik popieriuje. Užuot toliau svaičiojus, ES pareigūnams ir valstybių narių vyriausybėms reikėtų daugiau dirbti. Atvirai ir realistiškai įvertinus padėtį, turi būti ieškoma bendro sutarimo užsienio ir saugumo politikos klausimais. Tai reiškia, kad reikia ne keisti taisykles iš viršaus, o siekti darnos iš apačios.