Kiekvienos valstybės istoriją žymi garbingi ir prasmingi jos vystymosi raidos momentai. Kiekvienos valstybės, o ypač Lietuvos, istorijos tarpsniuose buvo daug skaudžių įvykių, netekčių bei praradimų. Todėl mūsų valstybės ir tautos istoriją sudaro ne tik Mindaugo suvienytos Lietuvos didybė ar nuo jūros iki jūros išplėsta valstybės teritorija, bet ir jos nepriklausomybės praradimai, tautos netektys. Kaskart artėjant Sausio 13 -ajai, Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai mes prisimename tas iškirtines datas, įvykius, žmones, atiduodami pagarbą. Be istorinės atminties mes neturėtume savasties. Šią atmintiną Vasario 16-ąją norėtųsi atiduoti pagarbą visiems tiems, kurie už idealus ir už mūsų laisvę guldė savo galvas. Tos kovos priešakyje buvo Lietuvos Laisvės kovotojai - partizanai. Vedami aukštų idealų ir Tėvynės meilės, jie nedvejodami stojo į nelygią kovą su daug gausesne ir geriau ginkluota okupantų armija, kad beveik dešimt metų, realiai negaudami jokios Vakaru paramos, vienui vieni lietų kraują už Tėvynės laisvę.
Vienas jų, prieš devyniasdešimt metų gimęs ir prieš 65 m. žuvęs Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo gyvenimu įrodė, kad ir maža tauta, priešų dažnai engiama, niekinama, naikinama, bet nepasiduodanti ir kovojanti del savo laisvės, nepriklausomybės, išlikimo, gali išauginti dvasios galiūnus, prieš kurių atminimą žemai nulenkiame galvas ne tik mes, bet, reikia tikėtis, ir būsimos Lietuvos kartos. Partizanų kova, jų pasiaukojimo atminimas įėjo į mūsų tautos sąmonę panašiai kaip Pilėnų gynėjų ar Žalgirio mūšio kovotojų auka, kaip atsikuriančios Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovų savanorių heroizmas, kaip 1941 m. Tautos sukilimo dalyvių idealizmas bei Sausio 13-osios kruvinų įvykių aukos.
Lionginas Baliukevicius-Dzūkas, kurio gimimo 90-ąsias ir žūties 65- ąsias metines šiemet pažymime, žuvo tikėdamas savo Tėvyne, jos prisikėlimu ir nepriklausomybe. Jam tebuvo lemta gyventi tik 25-erius metus, tragiškiausiu mūsų istorijos laikotarpiu. Sunkūs išbandymai užgriuvę Tėvynę, parodė brandžią jauno žmogaus pilietinę sąmonę, aiškius principus, pagal kuriuos Laisvė suvokiama ne tik kaip laisvė sau, bet ir kaip laisvė kitiems - mums ir ateities kartoms. Kas tai - pranšiškas šuolis į kitą epochą, į kitą savastį? Ar dabarties kartos gali suvokti ir suprasti Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir jo kartos kovotojų idealizmą? Ar mūsų karta pragmatiškai žiūri į savo egzistenciją ir į teikiamas materialinio pasaulio gėrybes? Ar sunkiausiu Tėvynei momentu atsirastų tokių kaip Lionginas Baliukevičius - Dzūkas, kurie bet kokia kaina aukotųsi dėl Tėvynės ir mūsų laisvės? Ar trauktųsi iš jos, kaip iš skęstancio laivo?
„Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes savo tėvynės neapleidom.“ Partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Lietuvos Šauliu Sąjungos išeivijoje vardu, visus „Čikagos Aido“ skaitytojus nuoširdžiai sveikiname su Vasario 16-ąja.
Ernestas Lukoševičius, LSSI informacija spaudai
***
„Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie Tėvynės kančių palengvinimo… Mes turime tik vieną tikslą, tik vieną idėją – Laisvą Lietuvą…“
(Iš L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio)
1950 m. vasarą LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui plk. A. Leonovui pateiktoje ataskaitoje pranešta, kad 1950 m. birželio 24 d. naktį, 2.15 val., Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos operatyvinė grupė ir 4-osios šaulių kuopos kareiviai likvidavo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo vadovybę. Vadovaujami plk. Vukolovo, vedami MGB agento, išdaviko Vasario (Kazys Kalanta-Aidas), okupantai Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje, sunaikino partizanų bunkerį.
Žuvo Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Kosto, g. 1925 m., jo adjutantas ir apygardos laikraščio redaktorius Augustinas babrauskas-Radvila, g. 1928 m., Šarūno rinktinės štabo narys, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas, Antano, g. 1913 m., ir eilinis partizanas Anastazas Kaknevičius-Švidrys, Petro, g. 1913 m. Pastarąjį, saugojusį priėjimą prie bunkerio, nužudė agentas Vasaris.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Pirmojo kurso studentas, patriotinių įsitikinimų vedamas, 1944 m. užsirašė į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė P. Plechavičių, štabo karininkus ir paskelbė, kad Vietinė rinktinė paleidžiama. Išformavus rinktinę, 1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“ Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams koncentracijos stovyklose bei aerodromų apsaugai. 1944 m. pabaigoje į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų išvežtas ir L. Baliukevičius. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis jis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Rytų Europoje ir Ukrainos anglies šachtas, iš lagerio pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą.
Lietuvoje L. Baliukevičius iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. pavasarį susivieniję Dzūkijos partizanai įkūrė Dainavos apygardą. Jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonus bei greta esančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. 1946 m. rugsėjo 1 d. L. Baliukevičius buvo priimtas į Dzūkijos krašto Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę eiliniu kovotoju. Grupei vadovavo vienas narsiausių Dzūkijos partizanų vadų – Vaclovas Voveris-Žaibas. Dzūkas dalyvavo keliose kautynėse, jam teko padirbėti su kitu politinės kovos ginklu – pogrindžio spauda. Partizanų vadai pastebėjo L. Baliukevičiaus-Dzūko literatūrinius sugebėjimus, analitinį mąstymą bei pareigingumą. 1947 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. 1947 m. rugpjūčio mėn. žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Dainavos apygardos vadų susirinkime Marcinkonių valsčiaus miškuose naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pastarasis kreipėsi į V. Voverį-Žaibą, kad šis leistų paimti Dzūką į naujai kuriamą apygardos štabą. L. Baliukevičius buvo paskirtas apygardos vado adjutantu, o netrukus ir spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą. Tiražas siekdavo iki 1800 egzempliorių.
L. Baliukevičiaus partizaninė kova nepraėjo be pėdsakų jo šeimos likimui: 1947 m. gruodžio 19 d. į Sibirą buvo ištremta mama Joana Baliukevičienė, konfiskuotas visas šeimos turtas. Jaunesnysis brolis Kostas taip pat tapo partizanu Rainiu-Tyliumi. Jis žuvo 1951 m. vasario 16 d., eidamas Pietų Lietuvos srities partizanų Visuomeninės dalies viršininko pareigas.
1948 m. L. Baliukevičiui-Dzūkui apygardos vadas suteikė partizanų puskarininkio laipsnį, o LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 1949 m. vasario 16 d. įsakymu jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis.
1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje L. Baliukevičius-Dzūkas buvo vienbalsiai išrinktas apygardos vadu, kartu pavedus laikinai eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Jis perėmė vadovavimą apygardai nepaprastai sunkiu metu. Viltis sulaukti pagalbos iš užsienio jau buvo išblėsusi. Vien tik per pirmuosius šešis 1949 m. mėnesius žuvo 121 partizanas. Naujasis apygardos vadas energingai ėmėsi atkurti netekčių išretintą organizacinę struktūrą. Nors ir labai stigo prityrusių vadų bei intelektualių pajėgų, apygardos štabui pavyko organizuoti ir toliau leisti įvairią pogrindžio spaudą.
L. Baliukevičius-Dzūkas 1949 m. gruodžio 24 d. ir 1950 m. sausio 10 d. Pietų Lietuvos srities vado buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo blaivaus proto, kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. Iš dienoraščio aišku, jog L. Baliukevičius-Dzūkas žinojo savo lemtį – kad laukia jo žūtis, ir buvo tam pasirengęs, kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė, žuvo būdamas 25-erių metų. Trumpas, bet herojiškas jo gyvenimas ir auka Tėvynei – tikras patriotizmo pavyzdys.
1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas. Žūties vietoje 2000 m. pastatytas atminimo ženklas.
Parengta pagal:
Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga
- Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai, V., 1997
- Ignatavičius, Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, V., 1999
1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai, V., 1993
Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis, V., 2002
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 50-osios žūties metinės, 2000, LGGRTC išleistas lankstinukas
