Ar prisimenate tokį „Busho bumą“? Greičiausiai ne. Taip vadinamas laikotarpis, kuomet George‘o W. Busho administracija pradėjo savo kovą su recesija, po kurios sekė ilgas „atsigavimas“. Tiesa, 2003 m. vasarą ekonomika ir vėl pradėjo kurti darbo vietas. Istoriniais standartais, to darbo vietų kūrimo tempas nebuvo kažkuo ypatingas, tačiau konservatoriai primygtinai tvirtino, jog tai reiškia milžinišką pergalę, neva pasiektą Busho mokesčių apkarpymo.
Taigi, ką tuomet galėtume pasakyti apie Obamos administraciją? Privataus sektoriaus įdarbinimo lygis 2010-ųjų vasarį pasiekė rekordines žemumas. Nuo to laiko mes sukūrėme net 14 mln. darbo vietų – maždaug dvigubai daugiau nei buvo sukurta per Busho bumą, prieš jam pavirstant Didžiąja recesija. Na, jeigu jau tai buvo bumas, tai šis yra visų bumų bumas.
Ar prezidentas Obama nusipelno pripažinimo už šią pergalę? Ne. Apskritai kalbant, prezidentai ir jų politikos turi kur kas mažesnę įtaką ekonomikai nei mes įsivaizduojame. Išimtis yra kriziniai laikotarpiai, o 2009 m. Obamos priimtas ekonomikos skatinimo planas tikrai turėjo didžiulės teigiamos įtakos. Tačiau ta paskata pranyko greitai po 2010-ųjų, ir mažai kuo yra susijusi su dabartine ekonomine situacija.
Esmė ta, kad politikai, ypatingai dešinėje, vis tiek nuolat tvirtina, jog prezidentinė politika yra labai svarbi. Obama abi savo kadencijas yra puolamas dėl reformų, kurios, kaip tvirtina jo kritikai, „naikina darbo vietas“ – buvęs Atstovų rūmų pirmininkas Johnas Boehneris kartą sugebėjo šią frazę pakartoti 7 kartus per mažiau nei 14 minučių. Ką gi Obama padarė, kas tariamai skatina nedarbą? Labai daug, sako kritikai. Jis pasirašė 2010 m. Doddo-Franko finansinę reformą, kuri turėjo užkirsti kelią verslui kaupti kapitalą ir sutraiškyti darbo vietas. 2012 m. jis pakėlė mokesčius dideles pajamas gaunantiems žmonėms, ypač taip vadinamam 1 procentui, kuriam vidutinis mokesčių lygis padidėjo maždaug 6,5 proc., kritikams iki užkimimo rėkiant, kad tai sustabdys ekonomikos stimuliavimą. O dar jis priėmė sveikatos reformą, galutinai įsigaliojusią 2014-aisiais, kas privalėjo turėti katastrofiškų padarinių įdarbinimui, ar ne?
Nevisai. Nė viena iš tų Paskutiniojo teismo dienos prognozių neišsipildė. Svarbu ne tik tai, kad stiprus liko privatusis sektorius – kurį neva ir smaugė Obama – kruopštesnė visų darbo rinkų analizė atskleidžia, kad jose taip pat nematyti jokių prognozuotų neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, nėra jokių įrodymų, kad „Obamacare“ lėmė perėjimą nuo įdarbinimo pilnu etatu iki įdarbinimo nepilnu, ir nėra jokių įrodymų, kad „Medicaid“ lėmė sumažėjusią pasiūlą darbo rinkoje. Akivaizdu, kad respublikonų partiją dominuojantys konservatyviosios ekonomikos ortodoksai labai smarkiai klysta.
Nenuostabu. Iš vienos pusės, šis elitas yra laikomas būreliu ekonomikos superherojų, gebančių užtikrinti klestėjimą magiškais metodais. Kita vertus, jie laikomi ir jautriomis gėlelėmis, kurios palūžta vos susidūrus su kliūtimis – padidinkite jų mokesčius, šiek tiek reglamentuokite jų veiklą, dar įžeiskite jų jausmus kokioje kalboje, ir jie liausis kūrę mums darbo vietas bei keliaus į savo rūmus valytis ašarų doleriais.
Nors ši doktrina skamba nelabai protingai, ji perduoda mums aiškią žinutę, kuri yra labai patogi elitui: kad nelygybė yra gamtos dėsnis, kad mums nereikia stengtis skatinti visuomenėje teisingumo ar saugoti paprastų šeimų nuo finansinių grėsmių. Nes, jeigu mes tai darysime, būsime skaudžiai nubausti nematomos rankos, kuri sutraiškys visą mūsų ekonomiką.
Kita vertus, jie laikomi ir jautriomis gėlelėmis, kurios palūžta vos susidūrus su kliūtimis – padidinkite jų mokesčius, šiek tiek reglamentuokite jų veiklą, dar įžeiskite jų jausmus kokioje kalboje, ir jie liausis kūrę mums darbo vietas bei keliaus į savo rūmus valytis ašarų doleriais.
Ekonomistai žino, kad istorija įrodo, jog ši doktrina yra klaidinanti. Juk Amerika 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje pasiekė greitą, precedento neturintį pajamų augimo bumą, nepaisant tokių didelių mokesčių, apie kuriuos šiuolaikiniai progresyvistai nė nedrįsta svajoti. Kalbant apie tai, turime ir tokių šalių kaip Danija pavyzdį, kurios sujungia didelius mokesčius ir dosnias socialinės gerovės programas su labai aukštu įdarbinimo lygiu.
Tačiau tiems, kurie ne itin gerai išmano istoriją ar gyvenimą už Amerikos ribų, Obamos ekonomika gali tapti stipria pamoka. Iš konservatorių požiūrio taško, Obama viską darė blogai, bet galų gale nieko blogo ekonomikai nenutiko. Pasirodo, mes tikrai galime paversti mūsų visuomenę geresne.
Paulas Krugmanas, JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas
#ObamosEkonomika
