Ready Player One
Režisavo: Steven Spielberg. Vaidina: Tye Sheridan, Ben Mendelsohn, T.J. Miller, Olivia Cooke, Lena Waithe, Philip Zhao
Steveno Spielbergo „Oazė“ yra įtraukiantis mokslinės fantastikos reginys apie ateitį, kurioje karaliauja virtualiosios realybės kompiuteriniai žaidimai; taip, į pabaigą juosta kiek prailgsta, tačiau neapsigaukite – tokio plačiosios publikos skoniui subalansuoto Spielbergo (ko gero, garsiausio komercinio režisieriaus pasaulyje) darbo nematėme jau ilgus metus. Tai taip pat yra labiausiai stilizuotas režisieriaus filmas nuo „Dirbtinio intelekto“, tačiau kur kas smagesnis: lyg Spielbergas būtų vieną po kito pažiūrėjęs visą krūvą Luco Bessono filmų ir nusprendęs imti ir juos pranokti. Rezultatas: nostalgija persmelktas vizualinis nuotykis.
Ernesto Cline’o 2011 metų romanas savo literatūrinį primityvumą kompensavo fenomenaliai sukurta detalia ateities vizija, kuri yra pakankamai atpažįstama, kad atrodytų tikroviška ir tikėtina. 2045-ieji, Žemė toli gražu neišgyvena klestėjimo laikų, o didžioji žmonijos dalis savo dienas leidžia „Oazėje“ – gigantiškame virtualios realybės pasaulyje, sukurtame a.a. milijardieriaus technologijų genijaus Džeimso Halidano (praeities intarpuose pasirodantis Markas Rylance’as su netvarkingu peruku ir keistu amerikietišku akcentu) ir jo verslo partnerio (Simonas Peggas). Užkietėję žaidėjai pasitelkę savo pasirinktus avatarus keliauja per bekraštes „Oazės“ galaktikas, kur susiduria su gausybe populiariosios kultūros naratyvų (Betmanas! Transformeriai! „Atgal į ateitį“!), įkvėpusių moksliuką Halidaną, augusį 9 dešimtmetyje. Tokia pasaulio vizija idealiai tinka brangiam kino studijos projektui: didžioji veiksmo dalis vyksta virtualiame pasaulyje, kas leidžia išnaudoti visas specialiųjų efektų galimybes ir vogti iš visų iki šiol buvusių fantastinių filmų (nes būtent tai daro „Oazės“ žaidėjai).
Pagrindinis juostos veikėjas yra gyvenimu nepatenkintas našlaitis Veidas Votsas (Tye Sheridanas), gyvenantis Ohajuje su teta ir jos smurtaujančiu sugyventiniu. Nuo savo niūrios kasdienybės jis pabėga į „Oazę“, kur tampa Persivaliu ir drauge su kitais žaidėjais seka Halidėjaus paliktomis užuominomis: įveikusiųjų reikiamas užduotis ir atradusių slaptą raktą laukia apdovanojimas – visos kompanijos akcijos. Žaidėjams tenka kovoti su juokingomis ir nostalgiškomis grėsmėmis, pradedant King Kongu baigiant Tiranozauru Rex iš „Juros periodo parko“ (taip, Spielbergas cituoja ne tik kitus, bet ir save). Veidas su virtualiai ir niekada realiame gyvenime nesutiktais bičiuliais bei savų tikslų vedina programiše ir aktyviste Ar3mis (Olivia Cook) suvienija jėgas, kad gautų taip trokštamą prizą.
Tokioje juostoje privalo būti blogiukas – jis ir yra. Korporacijos vadovas Nolanas Sorento (akivaizdžiai šiame vaidmenyje besismaginantis Benas Mendelsohnas) nusamdo visą armiją, kad šie surastų raktą anksčiau nei Veidas ir jo bičiuliai – taip tikėdamasis perimti „Oazės“ kontrolę. Štai čia ir prasideda tikrieji nuotykiai.
Cline’o knygoje mirtinas siužeto posūkis atveda pagrindinį veikėją į niūrų ir vienišą jo gyvenimo etapą, tačiau Spielbergas nusprendžia šios temos neliesti; vietoj to juosta tampa pasakojimu apie geimerių triumfą mūšio lauke. Akivaizdu, kad pagrindinis filmo tikslas yra suburti visas nostalgiškas 9-10 dešimtmečių populiariosios kultūros užuominas atpažįstančius žmones ir dar kartą jomis pasidžiaugti.
Tai nėra juosta, rimtai tyrinėjantį gyvenimą absoliutinės technokratijos sąlygomis. Geriausia į šį filmą žvelgti kaip į vieną didelį „Pokémon Go“ žaidimą tiems, kurie savo kišenpinigius leido žaisdami „Street Fighter II“ ar kaip brangiausią turtą saugojo Adamo Westo betmobilį. Galiausiai juosta tampa tuo, kuo taip žavisi jo veikėjai: komercinių pramogų kratinys paverstas vienu jaudinančiu nuotykiniu chaosu. Tai tipiškas „berniukiškas“ filmas, kaip senais gerais laikais visus ne baltus ir ne vyriškos lyties veikėjus nustumiantis į antrą planą. Tačiau tai juosta, davusi pateisinamą priežastį 71-erių režisieriui žengti radikalų žingsnį: užkietėjęs celiulioidinės juostos fetišistas Spielbergas pirmą kartą dirbo su skaitmenine kamera.
Tai nepaprastai smagus (nors ir neįsimenantis) filmas, kuriame smagu triaukšti spragintus kukurūzus ir atpažinti populiariosios kultūros ženklus, vis nuvejant šalin jausmą, kad šįkart maestro groja svetimus geriausius hitus.
