Jei paklaustume žmonių, ką veikia „Caritas“, dauguma turbūt pirmiausia atsakytų: „Dalija drabužius.“ Viena pirmųjų veiklų, kurios ėmėsi beveik prieš tris dešimtmečius atkurta organizacija, – rinkti drabužius iš aukotojų ir juos išdalyti skurstantiesiems.
Duodamas žmogui drabužių tam tikru jo gyvenimo momentu, gali išgelbėti jam gyvybę. Aprengdamas benamį žiemą, apsaugai jo kūną nuo nušalimų ar mirtino sušalimo. Svarbu aprengti ir ką tik iš kalėjimo grįžusį, gaisrą išgyvenusį, vos gimusį... Tad pagalbą drabužiais priskiriame prie pirminės, būtinosios pagalbos.
Gauti drabužių „Carite“ lengva, – nereikia pristatyti pažymų, išrašų ar rekomendacijų. Užtenka ateiti ir pasakyti, kad reikia drabužių, papasakoti savo istoriją. Taip duodami parodome, kad pasitikime pagalbos ieškančiuoju. Juk prašyti pagalbos nelengva; tam reikia pripažinti savo bejėgiškumą, kad dabar negali pasirūpinti savimi, aprengti savo arba, dar skausmingiau, savo vaiko kūno. Mes tikime prašymu ir patenkiname šį poreikį. Toks pasitikėjimas ir atsiliepimas dažnai reiškia gerokai daugiau negu tik drabužį nuogumui pridengti.
Norite „nuogą aprengti“? Pastebėkite savo aplinkoje stokojantį drabužių, palaikančio, priimančio žvilgsnio ar padrąsinančios rankos ir pasidalykite tuo, ką turite, ką galite dovanoti: savo laiku, dėmesiu, rūpesčiu ir daiktais.
Duodami drabužį parodome žmogui, kad jis mums rūpi, mums svarbi jo istorija. Drauge su drabužiais suteikiame ir informacijos, kur galima gauti maisto, pastogę, patarimą, pagalbą. „Caritas“ rūpinasi, kaip patenkinti visus jo poreikius, padėti spręsti ne tik fizines, bet ir dvasines, psichologines, teisines, ekonomines ir kitas jo problemas.
Vilniaus miesto Socialinė tarnyba per metus sulaukia iki 14 tūkst. pagalbos prašytojų; žmonės kasdien gali ateiti reikalingų drabužių. Čia jie sužino ir apie kitas pagalbos galimybes, veiklas ir iniciatyvas, galinčias jų gyvenimą pakreipti taip, kad jiems daugiau nebetektų prašyti drabužių. Nors daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos, čia ateina tik norėdami apsirengti.
Tačiau paprastai duoti reiškia ir paprastai gauti, o tai labai skatina vartojimą. Nuolat duodami galime išugdyti priklausomybę, nes žmogus nustoja vertinti, ką lengvai gauna. Socialinė tarnyba veikia beveik tris dešimtmečius, ir jos vadovė bei savanorės pastebi, kad žmonės, anksčiau ateidavę drabužių su savo tėvais, dabar jau ateina su vaikais. Gauti, būti paremtam žmogui tampa normalu, ir kitų būdų gyventi jis nebeieško. Tai gerai iliustruoja „skurdo kartas“ ar „skurdo kultūrą“, kai pagalbą gaunantieji išmoksta prašyti ir iš to gyventi, o šią savo patirtį kaip gyvenimo būdą perduoda iš kartos į kartą. Taip gyvenant pamažu prašymai virsta reikalavimais, savosios istorijos pasakojimas – reikliu „man priklauso“, o paslėptas liūdesys dėl tokios situacijos – neslepiamu pykčiu.
Tad esminė išvada po šių trijų dešimtmečių, kai duodavome lengvai, yra paprasta – mes turime duoti daugiau. Nesvarbu, kad žmogus prašo drabužio, jam reikia duoti daugiau: ugdyti jį, motyvuoti, padėti, parodyti alternatyvą, kurti su juo santykį. Duoti tai, ko jam iš tiesų stinga, net jeigu jis nesupranta ar neišsako šio stygiaus.
Pastaraisiais metais nemažai parapijų nustojo priimti ir dalyti drabužius savo parapijų vargstantiems. Tai nereiškia, kad nebėra stokojančiųjų ar pritrūko aukojančiųjų. Tai tik rodo, kad toks būdas duoti nebepatenkina nei tų, kurie pagalbą gauna, nei tų, kurie ją siūlo. Turime surasti kitų būdų dalytis. Norėtume, kad šie nauji būdai būtų kuo mažiau centralizuoti, leistų duodančiajam ir gaunančiajam susitikti, o susitikimas vyktų kaskart kitur ir kitaip, ne tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.
Norite „nuogą aprengti“? Pastebėkite savo aplinkoje stokojantį drabužių, palaikančio, priimančio žvilgsnio ar padrąsinančios rankos ir pasidalykite tuo, ką turite, ką galite dovanoti: savo laiku, dėmesiu, rūpesčiu ir daiktais.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ informacija
