Jeigu ne muzikantas ir dainų autorius Bobas Dylanas, 2016-ieji būtų tapę pirmais metais nuo 1999 m. be jokio Jungtinėse Valstijose gimusio Nobelio premijos laureato.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Jungtinės Valstijos dominavo visose keturiose Nobelio mokslo premijų kategorijose (medicinos, chemijos, fizikos ir ekonomikos). Šiemet taip pat, tik yra vienas esminis skirtumas: nė vienas iš devynių mokslininkų, pasidalinusių Nobelio premijas 2016 m., nebuvo gimęs JAV. Tačiau net šeši jų dirba Amerikos universitetuose ir vadina šalį savo namais.
Kitaip tariant, praėjusius metus, kaip ir daugybę ankstesnių, galima vadinti Amerikos imigrantų sėkmės istorijų metais. Tai ypač svarbu dabar, kai naujoji Donaldo Trumpo politika pasėjo nerimą dėl ateities ne tik pačių mokslininkų, bet ir visuomenės tarpe.
Aš pats jau ketvirtį amžiaus sieju save su JAV – pirma kaip studentas iš Pakistano, tada – kaip tyrėjas, mokytojas, o galiausiai – kaip universiteto administracijos narys. Savo paties kailiu patyriau magišką JAV aukštojo mokslo glėbį. Tikiu, kad Nobelio premijos laureatų įvairovė liudija JAV unikalumą: Amerikos švietimo įstaigos pritraukia, pasikviečia, globoja didžiausius intelektualinius talentus iš visų pasaulio kampelių.
Išskirtinė Amerika
Žinoma, imigracija bei JAV švietimo sistemos atvirumas mokslininkams iš viso pasaulio nėra vienintelis dalykas, paverčiantis amerikietišką aukštąjį mokslą tikrai išskirtiniu. Bet jis tikrai svarbus.
Daugybė kitų šalių sunkiai, bet mažiau sėkmingai, stengiasi atkartoti amerikietiškos sistemos sėkmę. Tokios šalys kaip Singapūras, Pietų Korėja, netgi Saudo Arabija, investavusios galybę pinigų į savo universitetus, mėgina pritraukti talentus iš kitų šalių, siūlydamos aukštus atlyginimus ir geriausią mokslinę įrangą. Vis tik, JAV universitetai čia ir toliau karaliauja pirmoje vietoje.
Amerikietiškos sistemos unikalumą iliustruoja 1999 m. Nobelio chemijos premijos laureato Ahmedo H. Zewailo pavyzdys. Pasakodamas apie savo kelionę iš gimtojo Egipto į JAV švietimo sistemą, Zewailas apibūdina tai, kaip atvirai jį priėmė visi universitetai, su kuriais jis buvo susijęs – tiek būnant studentu Pensilvanijos universitete, tiek doktorantu Kalifornijos universitete Berklyje ar profesoriumi Kalifornijos technologijų universitete.
„Mano mokslo šeima yra kilusi iš viso pasaulio, o jos nariai – pačios įvairiausios kilmės, kultūros, sugebėjimų. Šio „mažo pasaulio“, kuriame dirbu kiekvieną dieną, įvairovė sukūrė labiausiai stimuliuojančią aplinką su daugybe iššūkių ir optimizmo“, - taip savo patirtį JAV apibūdina jis.
Proveržiai moksle
Pirmasis amerikietis, laimėjęs Nobelio premiją už mokslinius pasiekimus, buvo Albertas A. Michelsonas, pelnęs ją 1907 m. už savo šviesos greičio matavimo tyrimus. Michelsono tėvai emigravo į JAV iš tuometinės Prūsijos (dabartinės Lenkijos), kai jam tebuvo dveji.
Nuo Nobelio premijų įsteigimo 1901 m. buvo įteikti 579 šie apdovanojimai, kuriuos pasidalino 911 žmonių ir organizacijų. Vien JAV turi daugiau kaip 350 premijos laureatų. Net trečdalis jų buvo imigrantai arba asmenys, gimę už JAV ribų. Jokia kita šalis nepriartėja prie šių skaičių. Tik dvi kitos šalys, be JAV, gali pasigirti turinčios daugiau nei 100 laureatų – tai Jungtinė Karalystė ir Vokietija. O daugybė šių šalių mokslininkų premijos gavimo laikotarpiu ilgus metus dirbo ir gyveno būtent JAV.
Apibendrinant norėčiau pridurti, kad moksliniai tyrimai yra globali sritis. Dabartiniame diskusijų dėl imigracijos kontekste, ypač girdint kalbas, kad imigrantai kažkokiu būdu kenkia Amerikos „didingumui“, svarbu pastebėti, kad didelę dalį Amerikos sėkmės Nobelio premijų istorijoje atnešė būtent imigrantai.
Trumpo šalininkai Jungtinėse Valstijose – kaip ir „Brexit“ rėmėjai kitoje Atlanto vandenyno pusėje – atrodo sunerimę, kad pašaliniai žmonės padarys Ameriką ne tokia didžia. Kaip įrodo Nobelio premijos, jie negalėtų labiau klysti.
Adilas Najamas, Bostono universiteto Fredericko S. Pardee globalinių tyrimų mokyklos dekanas
