Nobelio fiziologijos arba medicinos premija buvo skirta trims mokslininkams, atradusiems smegenų „GPS sistemą“. Apdovanojimą pasidalins Jungtinėje Karalystėje dirbantis prof. Johnas O'Keefe ir Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto tyrėjai May-Britt Moser bei Edvardas Moseris.
Jie išsiaiškino, kaip mūsų smegenys supranta, kur mes esame, ir geba orientuotis tarp skirtingų vietų. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl Alzheimerio liga sergantys žmonės nebesugeba atpažinti savo aplinkos.
„Šis atradimas išsprendė problemą, šimtus metų dominusią filosofus ir mokslininkus“, - savo pranešime skelbia Nobelio Asamblėja.
Vidinis GPS
Prof. O'Keefe iš Londono Universitetinio koledžo pirmąją smegenų vidinio pozicionavimo sistemos dalį rado 1971 m. Paklaustas apie tai, kaip jaučiasi laimėjęs premiją, jis sakė: „Esu visiškai pradžiugintas ir sujaudintas. Dar tebesu šoko būsenoje; tai aukščiausias įvertinimas, kokio tik galima sulaukti.“
Jo atlikti tyrimai parodė, kad tam tikras nervinių ląstelių rinkinys aktyvavosi, kai laboratorinė žiurkė buvo vienoje kambario vietoje. Jai perėjus į kitą vietą aktyvavosi skirtingas ląstelių rinkinys. Tuomet prof. O'Keefe ir iškėlė hipotezę, kad „vietos ląstelės“ – esančios smegenų hipokampe – smegenyse suformuoja žemėlapį.
Savo laimėjimą jis planavo atšvęsti „ramiai“ ir sakė, kad už premiją gauti pinigai „turėtų būti panaudoti bendram gėriui pasiekti“.
Žemėlapio atvaizdavimas
2005 m. vyro ir žmonos, May-Britt ir Edvardo Moserių, komanda rado kitą smegenų dalį, kuri veikia panašiai kaip jūrininkystės navigacijos schema. Šios „tinklinės ląstelės“ yra išsidėsčiusios linijomis, panašiomis į ilgumos ir platumos, ir padeda smegenims įvertinti atstumą bei surasti kelią.
Moseriai dirba Norvegijos mokslo ir technologijų universitete Trondheime.
Prof. May-Britt Moser sakė: „Tai beprotiška, tai tokia didžiulė garbė mums visiems ir žmonėms, kurie kartu su mumis dirbo ir mus palaikė.“
Nobelio komiteto teigimu, tinklinių ir vietos ląstelių kombinacija „smegenyse sudaro detalią pozicionavimo sistemą; vidinį GPS.“
Jie pridėjo: „Ši sistema yra paveikiama kelių smegenų veiklos sutrikimų, įskaitant senatvinę silpnaprotystę ir Alzheimerio ligą. Būtent todėl svarbu geriau suprasti už erdvinės atminties slypinčius nervinius mechanizmus ir vietos bei tinklo ląstelių atradimas buvo milžiniškas šuolis šio tikslo link.“
„Kognityvinė revoliucija“
Dr. Colinas Leveras iš Daremo universiteto 10 metų dirbo prof. O'Keefe laboratorijoje ir jau ne kartą tikėjosi, kad buvęs jo mentorius laimės apdovanojimą: „Jis absoliučiai nusipelno Nobelio premijos, jis pradėjo kognityvinę revoliuciją, jo tyrimai visuomet žvelgė į ateitį, iškeldami prielaidą, kad gyvūnai savo smegenyse sukuria išorinio pasaulio reprezentaciją.“
„Vietos ląstelės padeda mums pažymėti savo kelią aplink pasaulį, bet bent jau žmonėse jos suformuoja dalį erdvės ir laiko pastolių, palaikančių mūsų autobiografinę atmintį. Pasaulis nebuvo pasirengęs jo pirmajam pranešimui apie vietos ląsteles 1971-aisiais, žmonės netikėjo, kad „vieta“ yra tai, kas geriausiai apibrėžia šias ląsteles, todėl tuo metu nebuvo jokių fanfarų, - sakė jis. – Bet jo darbas hipokampo erdviniame matavime sukūrė aplinką tinklinių ląstelių radimui, o tinklinėms ląstelėms pasaulis jau buvo pasiruošęs ir mes visi galvojome, kad oho, tai yra didžiulė naujiena.“
Ankstesni premijos laimėtojai
2013 m. - Jamesas Rothmanas, Randy Schekmanas ir Thomasas Sudhofas - už atradimą, kaip tiksliai ląstelės pergabena medžiagas.
2012 m. – Du kamieninių ląstelių tyrimų pradininkai - Johnas Gurdonas ir Shinya Yamanaka – buvo apdovanoti Nobeliu, kai pakeitė suaugusias ląsteles kamieninėmis.
2011 m. – Bruce‘as Beutleris, Julesas Hoffmannas ir Ralphas Steinmanas pasidalino premija po to, kai revoliucionavo supratimą, kaip organizmas kovoja su infekcija.
2010 m. - Robertas Edwardsas, už tai, kad sukūrė vaisingumo gydymą in vitro, po kurio 1978 m. liepą pasaulį išvydo pirmasis „kūdikis iš mėgintuvėlio“.
2009 m. - Elizabeth Blackburn, Carol Greider ir Jackas Szostakas už telomerų atradimą chromosomų galuose.
