Priešingai nei daugelis ankstesnių premijos laureatų, Čikagos universitete nuo 1995-ųjų dėstantis ekonomikos profesorius dar prieš pelnydamas premiją buvo gana žinomas plačiajai visuomenei. Jis yra bestselerio „Nudge“ autorius, o taip pat nusifilmavo 2015 m. filme „The Big Short“, apie 2008-ųjų finansinę krizę.
Nobelio komitetas, paskelbdamas premijos laureatą, teigė pagerbiantis profesorių už jo darbą formuojant ekonominę teoriją, jog visi žmonės yra nuspėjamai neracionalūs, o jų elgesys paneigia bet kokias ekonomines teorijas. Pavyzdžiui, žmonės atsisako brangiau mokėti už skėtį, net jeigu lauke pila liūtis, arba panaudoja iš pigesnių dujų kainų sutaupytus pinigus tam, kad nusipirktų brangiausios rūšies benzino.
Komitetas taip pat priskyrė profesoriui nuopelnus už „ekonomikos priartinimą link tikroviškesnio supratimo apie žmogiškąją elgseną“ ir „savo įžvalgų panaudojimą gerinant vyriausybines politikas“, ypač už automatinį darbuotojų įtraukimą į pensijos kaupimo programas.
„Norint kažką pasiekti ekonomikoje, būtina prisiminti, jog visi žmonės yra žmonės“, - sakė profesorius per spaudos konferenciją po jo paskelbimo Nobelio premijos laureatu.
Paklaustas, kaip jis ketina išleisti piniginę $1,1 mln. premiją, profesorius Thaleris juokdamasis atsakė: „Aš pasistengsiu ją išleisti kaip įmanoma neracionaliau.“
Kas yra elgsenos ekonomika?
Elgsenos ekonomika buvo sukurta kaip atsvara tradicinei ekonomikai, kuri remiasi supaprastintu teiginiu, kad žmonės elgiasi racionaliai. Ekonomistai suprato, kad tai nėra visiškai tiesa, tačiau teigė, jog tai yra pakankamai arti jos.
Profesorius Thaleris suvaidino lemiamą vaidmenį įtikindamas ekonomistus, jog tas teiginys nėra teisingas. Tiesa, jis ne tik kalbėjo, jog žmonės yra neracionalūs, kas visada buvo akivaizdu, bet ne itin naudinga ekonomistams. Vietoje to, jis įrodė, kad žmonės dažnai nukrypsta nuo racionalumo, todėl jų elgesį galima nuspėti ir pagal jį modeliuoti ekonominius sprendimus.
Kartu su Harvardo teisės profesoriumi Cassu Sunsteinu parašyta jo 2008 m. knyga „Nudge“ teigia, kad viso pasaulio šalių vyriausybės gali pasinaudoti tomis įžvalgomis, kad pagerintų savo viešųjų paslaugų efektyvumą ir kokybę. Vos po dviejų metų, Didžiosios Britanijos vyriausybė įkūrė specialų departamentą tokiam eksperimentui, o jos pėdomis jau pasekė ir kitos šalys, įskaitant Jungtines Valstijas.
Vieni pokyčiai yra palyginti nedideli – pavyzdžiui, britų vyriausybė savo tyrimo metu nustatė, kad žmonės yra greičiau linkę susimokėti automobilių registracijos mokesčius, jeigu prie jiems išsiųstų sąskaitų pridedama transporto priemonės nuotrauka.
Tačiau kiti turi toli siekiančių pasekmių. Pastebėjęs, kad žmonių tingumas apriboja jų dalyvavimą socialinėse programose, tokiose kaip pensijų kaupimo planai ar mokyklinių pietų programos, profesorius Thaleris pasiūlė vyriausybėms paversti dalyvavimą jose automatiniu pasirinkimu. T.y. žmonės vis dar turi teisę atsisakyti dalyvauti tokiose programose, tačiau, jo teigimu, jie iš inercijos pasilieka prie pirminio pasirinkimo. Tai pasirodė esą tiesa.
Kitas panašus pasiūlymas, „Save More Later“, leidžia apeiti tendenciją, kuomet žmonės palyginti aukštai vertina savo dabartines pajamas, pasiūlant jiems galimybę įsipareigoti atidėti daugiau pinigų taupymui ne dabar, o kitais metais.
JAV akademikas anksčiau taip pat yra sakęs, kad Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos gali tapti tikru elgsenos ekonomikos pavyzdžiu. Jis teigė, jog britų rinkėjai gali pasirinkti ekonomiškai neracionalų sprendimą, svarstydami elito ir žiniasklaidos jiems pateiktus pasirinkimo variantus.
„Asmeniškai aš manau, kad sprendimas išstoti yra labai rizikingas žingsnis. Dauguma rinkėjų neapgalvojo to analitiškai“, - sakė jis duodamas interviu prieš lemtingąjį referendumą.
Suabejojo vadovėliais
72-ejų profesorius Thaleris gimė East Orange, Naujajame Džersyje, ir baigė Case Western Reserve universitetą prieš gaudamas ekonomikos daktaro laipsnį iš Ročesterio universiteto 1974-aisiais. Tuo metu ekonomistų tarpe dominavo įsitikinimas, jog visi žmonės elgiasi racionaliai. Jie tikėjo, kad žmonės gali keisti ir adaptuoti savo pinigų leidimo įpročius taip pat, kaip ir vyriausybės gali keisti ir adaptuoti savo fiskalinę politiką, nes jie gali numatyti savo elgesio pasekmes.
Profesorius Thaleris savo knygoje rašo, jog pradėjo abejoti tuo įsitikinimu dar studijuodamas universitete. Jis ėmė skirti vis daugiau dėmesio pokalbiams su pačiais žmonėmis, domėdamasis jų asmeniniais ekonominiais sprendimais, nors dauguma kitų ekonomistų tokias jo pastangas vertino kaip nereikalingas. Tada jis ir pastebėjo, kad tie atsakymai, kuriuos jis gaudavo iš žmonių, skyrėsi nuo tų, kurie yra pateikiami vadovėliuose.
Jo karjera pasistūmėjo jam atradus profesoriaus Danielio Kahnemano ir jo ilgamečio bendradarbio Amoso Tversky darbus. Tuo metu jie stengėsi išpopuliarinti idėją, kad ekonomistams būtina geriau suprasti žmogiškąjį elgesį. Profesorius Thaleris tapo jų bendradarbiu ir suvaidino centrinį vaidmenį supažindinant su jų darbu ekonomikos pasaulį.
1995 m. profesorius pradėjo dėstyti Čikagos universitete – mokslo institucijoje, kuri yra glaudžiai siejama su racionaliu požiūriu į ekonomiką.
„Žinojau, kad manęs laukia kova, ir maniau, kad tai bus gerai tiek man, tiek jiems, – sakė jis žurnalistams pirmadienį. – Geriausias būdas užaštrinti savo įgūdžius yra žaisti prieš geriausius.“
Žmonių elgesio neracionalumas
Profesoriaus Thalerio akademinį darbą galima supaprastintai pavadinti ilga serija demonstracijų, jog standartinės ekonominės teorijos nepaaiškina tikro žmogiško elgesio. Pavyzdžiui, jis įrodė, kad žmonės nevertina visų pinigų vienodai. Standartinė ekonomikos teorija skelbia, kad kai nukrenta dujų kainos, žmonės tuos sutaupytus pinigus panaudoja tam, ko jiems tuo metu reikia labiausiai – t.y. tikriausiai ne papildomam benzinui. Realybėje, žmonės vis tiek didžiąją dalį pinigų išleidžia kurui, nors tai ir nėra pats geriausias sprendimas. Kitais žodžiais tariant, žmonės yra linkę paskirti tam tikrą savo biudžeto dalį kurui, nepriklausomai nuo dujų kainų šuolių.
Jis taip pat įrodė, kad žmonės kur kas labiau vertina savo pačių daiktus. Viename žymiame eksperimente, jis ir du kiti jo kolegos išdalino kavos puodelius pusei vienos klasės studentų, o tada atidarė puodelių turgų. Tie studentai, kurie atsitiktinai gavo puodelius, įvertino juos dukart brangiau (vertais $6), negu tie studentai, kurie puodelių negavo (jie puodelių vertę įvertino vidutiniškai $3). Nuo to laiko šis „vertės padidinimo efektas“ buvo pademonstruotas visoje eilėje skirtingų situacijų. Tai padeda paaiškinti, kodėl realaus gyvenimo finansinės rinkos ne visada atitinka teorinius modelius.
Tačiau turbūt labiausiai profesorius Thaleris išgarsėjo įrodęs sąžiningumo svarbą. Jis parodė, kad žmonės yra linkę „nubausti“ nesąžiningą elgesį net tada, jeigu jie iš to nesulaukia jokios naudos. Pavyzdžiui, tai paaiškina, kodėl skėčių parduotuvė neturėtų didinti kainų liūčių metu. Tai taip pat atskleidžia už nedarbo slypinčius mechanizmus. Standartinė ekonominė teorija prognozuoja, kad ekonominės recesijos metu darbdaviai sumažins savo darbuotojų atlyginimus priklausomai nuo prekių ar paslaugų paklausos, kas reiškia, jog nėra priežasties manyti, kad ekonominė recesija padidins nedarbo lygius.
Tačiau darbuotojai atlyginimų sumažinimą visada laiko nesąžiningu jų atžvilgiu, todėl darbdaviai, nenorėdami supykdyti darbuotojų, kuriuos jie nori pasilaikyti, verčiau yra linkę atleisti kitus darbuotojus, nei sumažinti atlyginimus jiems visiems.
Sakydamas prezidentinę kalbą Amerikos ekonominei asociacijai 2016-ųjų sausį, profesorius Thaleris prognozavo, jog elgsenos ekonomika taps tokia sėkminga, kad galiausiai ji visai išnyks.
„Manau, kad atėjo metas nustoti galvoti apie elgsenos ekonomiką kaip apie tam tikro tipo revoliuciją“, - sakė jis.
Apie Nobelio ekonomikos premiją
Memorialinė Nobelio premija ekonominių mokslų srityje buvo įsteigta 1968 m. Švedijos centrinio banko, pagerbiant patį Nobelio premijų steigėją, pramonininką Alfredą Nobelį. Ją teikia Karališkoji Švedijos mokslų akademija.
Profesorius Thaleris tapo dar vienu amerikiečių ekonomistu, pelniusiu šią premiją, ir dabar JAV piliečiai sudaro maždaug pusę visų premijos laureatų nuo jos įsteigimo. Tuo tarpu moterys ir toliau lieka kur kas mažiau reprezentuojamos šioje srityje, palyginti su kitais Nobelio apdovanojimais, pavyzdžiui, taikos ar literatūros premijomis. Amžinatilsį JAV ekonomistė Elinor Ostrom, mirusi 2002 m., išlieka vienintele moterimi, pasidalinusia Nobelio ekonomikos premiją 2009-aisiais, su kitu JAV ekonomistu Oliveriu Williamsonu, už savo darbą tyrinėjant kolektyvinius resursus.
Vienas iš dažnų profesoriaus Thalerio bendradarbių moksliniuose tyrimuose, Danielis Kahnemanas, premija buvo apdovanotas 2002-aisiais. Kitas elgsenos ekonomistas, lietuvių kilmės Robertas J. Shilleris, kuris tapo premijos laureatu 2013-aisiais, pirmadienį džiaugėsi profesoriaus Thalerio pergale, pavadindamas jį „viena kūrybingiausių sielų šiuolaikinėje ekonomikoje“.
