Akimirką atrodė, kad pirmadienį Čikagoje su rinkėjais susitinkantis Bernie Sandersas iki galo nepasakys savo kalbos. 73 metų žilagalvis Vermonto senatorius dieną prieš tai kepinant saulei kalbėjo rinkėjams Ajovos valstijos mugėje, ir jo nuovargis buvo akivaizdus: Sandersas beveik iš karto atsirėmė į tribūną, o jo laisvo sukirpimo kostiumas, regis, jį visai prarijo. Jis dažnai šluostė kaktą servetėle ir turėdavo sustoti kalbėjęs, kad gurkštelėtų vandens.
Tačiau įkvėptas savo paties ugningo pranešimo Sandersas įgavo jėgų ir energingai pristatė visą valandos trukmės kalbą keliems šimtams rėmėjų, sumokėjusių į jo kampanijos iždą nuo $50 iki $2,500, kad pamatytų pirmąjį Sanderso pasirodymą Čikagoje nuo to laiko, kai pavasarį jis pranešė dalyvausiantis prezidento rinkimuose ir sieksiantis kelti svarbius klausimus, tokius kaip rasinė neteisybė, klimato kaita, masinis įkalinimas ir auganti atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų, negailint kritikos jo mėgstamiausiems taikiniams – godžioms korporacijoms ir Volstritui.
„Netikiu korporacinės Amerikos planais. Netikiu milijardierių klasės planais ir nenoriu jų pinigų“, – kalbėjo jis, o minia (kai kurie laikantys plakatus „Bernie for President“ ar segintys „Feel the Bern“ ženkliukus) šiuos žodžius sutiko garsiais pritarimo šūksniais.
Sandersas neturi praktiškai nieko bendra su Baracku Obama – mylimiausiu Čikagos sūnumi ir žmogumi, kurį siekia pakeisti Baltuosiuose rūmuose. Jis nėra nei gražus, nei telegeniškas, o jo sakomos kalbos nesklendžia, o kanda. Jis yra tas amžinai nepatenkintas dėdulė – Larry Davidas be humoro jausmo. Pirmieji renginyje kalbėję Čikagos miesto tarybos narys Carlosas Ramirezas-Rosa ir buvęs kandidatas į miesto mero postą Jesusas Garcia sau leido žaviai pašmaikštauti, o Sandersas arčiausiai humoro priartėjo su kandžiai sarkastiška pastaba apie veidmainišką Amerikos teisingumo sistemą.
„Godumas, apgavystės, nesąžiningumas ir arogancija tėra keli žodžiai, apibūdinantys Volstritą, – kalbėjo jis. – Man įdomu tai, kad sučiuptas marihuaną rūkantis vaikėzas gali būti greitai areštuotas, tačiau tai negresia sukčiams, kurie sugriovė mūsų ekonomiką.“
Jis taip pat neturi ir Obamai būdingų viešųjų ryšių sugebėjimų bei nežaidžia pagal kartais gėdingai paviršutiniškas žiniasklaidos taisykles. Kai „New York Times“ žurnalistė paklausė apie žiniasklaidos dėmesį jo plaukams lyginant su Hillary Clinton, jis labai nustebo ir pasipiktino: „Jūs manęs norite TO paklausti? Aš kandidatuoju į Jungtinių Valstijų prezidento postą, kad imčiausi svarbių problemų. Ar turite man rimtų klausimų?“.
„Pasidaryk pats“ stiliaus Sanderso renginys Lincoln Parke sudarė akivaizdų kontrastą dabartinio prezidento lėšų rinkimo vakarams, rengiamiems ryškiausių Holivudo žvaigždžių dvaruose, į kuriuos įėjimas asmeniui kainuoja $33,000. Paprastai prezidento lėšų rinkimo renginiuose prabangūs ponai ir išsipusčiusios damos gurkšnoja brangų šampaną, kurį pilsto smokingais apsirengę padavėjai, tačiau vienintelis kostiumuotas žmogus Bernie Sanderso rėmėjų minioje buvo vienas iš TV žurnalistų, o šiam kandidatui būdingas gausus susirinkusiųjų būrys gaivinosi nebrangiu vietiniu alumi. Minioje buvo dideli būriai koledžo studentų, kuriems neatrodo, kad į prezidento rinkimų kampanijos renginį reikėtų rengtis kitaip, nei į pasisėdėjimą su bičiuliais.
Katherine Esposito bei seserys Sarah ir Jessica Walter sakė sumokėjusios minimalią $50 sumą, kad sudalyvautų susitikime su Sandersu. Joms, koledžo studentėms, tai yra nemenka pinigų suma, tačiau jos tikino, kad buvo verta, mat Bernie Sanderso idėjos įkvepia.
„Pirmą kartą gyvenime aš domiuosi ir žaviuosi politine kampanija, – sakė Esposito. – Tiesa, Obama kadaise atrodė neblogai, tačiau jis manęs nesugebėjo taip sudominti ir patraukti. Aš kupina entuziazmo ir jėgų.“
Tačiau išlieka klausimas, ar prezidentinė kampanija, primenanti pogrindinį roko koncertą, gali rimtai konkuruoti didžiojoje Amerikos politikos scenoje su didžiulį finansavimą ir gausybę ryšių turinčia Hillary Clinton ir visais milijardierių remiamais respublikonų kandidatais. Paklauskite, ar šis procesas yra lengvas, Sandersą pristačiusio Jesuso Garcios, kuriam nepakako vien visuomenės ir bendruomeninių grupių palaikymo, kad iš Čikagos mero posto išstumtų Rahmą Emanuelį.
Pats Sandersas supranta, kad jo laukia nuožmi ir jam nepalanki kova. Šiai šaliai reikalinga „politinė revoliucija“, sako jis. Ar šis netikėtas kandidatas kažkaip gali mus prie jos privesti?