Tikinama, kad iš Rusijos ir jos pseudofiurerio bet kurią akimirką galima tikėtis bet kokių veiksmų, mat idiotai yra nenuspėjami. Tai ne visai tiesa. Nenuspėjami yra tik tie maniakai, kuriuose pyktis ir žiaurumas dera su intelektu. O štai idiotai kaip tik yra labai nuspėjami, o Krymo niekšybė – labai geras to pavyzdys. Neturėdamas nei proto, nei fantazijos Kremliaus idiotas kvailai nuolat naudoja vienas ir tas pačias nešvarias gudrybes.
Kaip žinia, jam labai patinka pulti kaimynines valstybes prisidengiant Olimpiadomis. 2008-aisiais buvo užpulta Gruzija (politinės marionetės ir teorinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo mes, žinoma, rimtai vertinti nesiimsime, nors prieš tarptautinį tribunolą stoti turėtų ir jis), 2014-aisiais – Ukraina, o 2016-aisiais, akivaizdu, buvo rengiamasi naujam išpuoliui prieš Ukrainą. Pasirengimas taip pat nevyko paslaptyje. Pirmiausia buvo bandymas primesti Ukrainai akivaizdžiai nepriimtiną ambasadoriaus kandidatūrą, kas baigėsi savaime suprantamu rezultatu (šio žingsnio atitikmuo būtų Vokietijos sprendimas ambasadoriumi Izraelyje paskirti buvusį „esesininkų“ generolą). Tuomet sekė nauja karinių dalinių ir technikos tiekimo į Krymo ir Donbaso teritorijas banga, kurią lydėjo suintensyvėję apšaudymai Donbase (prieš įsiveržimą į Gruziją irgi pirmiausia buvo vykdomi apšaudymai sunkiąja artilerija iš kovotojų kontroliuojamų teritorijų). O toliau – scenarijus, pažįstamas jau net ne nuo Gruzijos, o dar nuo Suomijos karo: „Čia jie į mus šaudė, o mes duosime triuškinantį atkirtį!“
Savaime suprantama, kad toji versija apie „Ukrainos diversinę-žvalgybinę grupę, prasiveržusią į Krymą po artilerijos ugnies priedanga“, buvo lygiai toks pats pramanas ir visiškas absurdas, kaip taip vadinamas „Mainilos incidentas“, kuriuo sovietinė Rusija pasinaudojo, kad įsiveržtų į Suomiją. (Viskas priėjo iki tiesiog juokingos situacijos: tuomet sovietų propagandininkai pranešė apie 4 nužudytus ir 9 sužeistus pasieniečius (iš viso – 13), o kai kurie jų šiandieniniai įpėdiniai suskubo paskelbti tuos pačius skaičius – kai kurie apie 4, kai kurie apie 13 žuvusiųjų! Vėliau, tiesa, žuvusiųjų skaičius buvo sumažintas iki 2.)
Iš karto nuskambėjo jau girdėti žodžiai apie nutraukiamus diplomatinius santykius, apie pasitraukimą iš beprasmiško derybų proceso (šioje vietoje sunku nesutikti – bet koks derybų procesas, kuriame dalyvauja Rusija, yra beprasmis, jei tik jai nėra iškeliamas griežtas ultimatumas iš jėgos pozicijų) ir apie tai, kad „Rusija to taip nepaliks“.
Toliau, pagal tokį scenarijų, aišku, agresorės armija turėjo imtis tolimesnių veiksmų. Kas galbūt būtų buvę ne pats blogiausias variantas (teatleidžia man ukrainiečiai), nes tame kare Rusija galutinai save pribaigtų, o bailiams ir kompromisų ieškotojams tiek Europos, tiek Kijevo valdžioje būtų tekę pagaliau išmesti per langą apgailėtiną vapėjimą, kad „nėra jokių alternatyvų Minsko susitarimams“ ir pradėti „bendrauti“ su agresore ta vienintele kalba, kurią ši supranta – karo (kuriam dabar yra daugiau jėgų ir galimybių nei prieš dvejus metus) kalba.
Aš mažiausiai noriu, kad lietųsi ukrainiečių karių ir taikių gyventojų kraujas, tačiau jis ir taip kiekvieną dieną yra liejamas, o paskutinėmis savaitėmis net ir kur kas aktyviau nei anksčiau, o svarbiausia – tai vyksta be jokios naudos ir perspektyvos, ne tik nepriartina pergalės, tačiau, priešingai, kaip ir bet koks kitas nepaliaujamas kraujo liejimas, tik didina nuovargį ir apatiją...
Iš karto nuskambėjo jau girdėti žodžiai apie nutraukiamus diplomatinius santykius, apie pasitraukimą iš beprasmiško derybų proceso (šioje vietoje sunku nesutikti – bet koks derybų procesas, kuriame dalyvauja Rusija, yra beprasmis, jei tik jai nėra iškeliamas griežtas ultimatumas iš jėgos pozicijų) ir apie tai, kad „Rusija to taip nepaliks“.
Ir staiga viskas subliūško. Ne, ne visiškai, žinoma, – Kryme visur zuja policininkai ir karinės pajėgos, FSB ir toliau suiminėja atsitiktine tvarka pasitaikančius žmones, siekdami išgauti iš jų prisipažinimą, tačiau jokio puolimo ar aktyvesnių veiksmų prieš Ukrainą nėra. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nors ir toliau seka pasakas apie „ukrainiečius teroristus“ (o ką jam daryti – niekur juk jau nedingsi), jau sako, kad diplomatiniai santykiai nutraukti nebus. Kaip tame anekdote, „niekas jau niekur neina“. Tad kas iš tiesų įvyko Kryme?
Savaime suprantama, FSB versiją rimtai aptarinėti yra mažų juokinga. Psichiatrijos terminais tai yra vadinama „nekoreguojamu kliedėjimu“ – t.y. tokiu, kai beprasmiška net bandyti sugrąžinti pacientą į realybę, apeliuojant į faktus ir logiką. Diversinė grupė, kuri, užuot apsimetusi civiliais ir tyliai bei ramiai prasmukusi į okupuoto Krymo teritoriją, jėga veržiasi per pasienio punktus, pridengiama ukrainietiškos artilerijos ugnies (nematomos niekam, išskyrus pacientus)... ne, nepriversite manęs toliau pasakoti šių nesąmonių.
Tiesiog fenomenali yra ir „diversantų“ sudėtis. „Grupės vadas“ – ukrainietis tolimųjų reisų vairuotojas Panovas, pagrobtas Kryme po to, kai ten atvyko darbo reikalais (matyt, į „vadus“ buvo įrašytas už tai, kad kadaise priklausė Ukrainos Antiteroristinei organizacijai, t.y. vienintelis iš visų sučiuptųjų turėjo nors kokių sąsajų su Ukrainos armija), sumuštomis lūpomis vos ne vos perskaitantis jam pakištą „prisipažinimo“ tekstą (rusų budeliai net nepasivargino paslėpti sumušimo ir kankinimo žymių!). Kitas „diversantas“ – Krymo totorius Suleimanovas, suimtas trys savaitės prieš šiuos įvykius (šis sugebėjo pademonstruoti, ko vertas jo „prisipažinimas“, nurodydamas neegzistuojantį „namų adresą“ Zaporožėje). Ir, galiausiai, diversantų būrio perlas – dukart teistas ukrainietis Zachtijus, pravarde „Zuika“, kuris, bandydamas išvengti skolų, pabėgo į Rusiją, o po Krymo aneksijos pasiėmė Rusijos pilietybę ir laikėsi pačių radikaliausių „vatniko“ pažiūrų. (Jo likimas, beje, yra eilinis įrodymas, kas nutinka labai norintiems bendradarbiauti su Rusija.) Nė vienas iš parodytų suimtų kaltinamųjų, beje, neatitinka anksčiau Krymo šiaurėje išplatintų įtariamųjų aprašymų. Kitų „sulaikytų teroristų“ mums iki šiol (t.y. antradienio vakaro) neparodė – tie, matyt, jiems skirtiems vaidmenims tinka dar mažiau.
Akivaizdu, kad suimti buvo pirmi pasitaikę asmenys, nepasivarginus sukurti nors truputį įtikinamos legendos. Visas „diversantų gaudymo“ šurum-burum vyko tris dienas, o per tą laiką neišgirdome nė žodžio ta tema iš rusų valdžios ir tos šalies masinės dezinformacijos priemonių. Net ir turint galvoje tai, kad rusų specialiosios tarnybos, regis, žemiau nebeturi kur pulti, sąmoningai imtis vaidmens karinėse provokacijose yra kažkaip ypatingai kvaila.
Beje, privalau pažymėti, kad pagal 51 JT Chartijos straipsnį, Ukraina, būdama Rusijos agresijos auka, turi pilną teisę sunaikinti (tame tarpe, pasitelkiant specialiąsias pajėgas ir partizanus) bet kokį priešų kovotoją (nuo šauktinio, net jam užbaigus karo tarnybą, iki vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Putino) ir bet kokį karinį objektą ne tik okupuotoje teritorijoje, bet ir pačioje Rusijos Federacijoje. Naikinti taip pat galima ir dvigubos paskirties (karinės ir civilinės) objektus – tiltus, transporto infrastruktūrą, elektros tiekimo sistemas, ryšių centrus ir t.t. – net jei tai atneša civilių aukų, laikantis proporcingumo principo sąlygos. Be to, Ukraina neprivalo teisintis ir kam nors ką nors aiškinti. O tai, kad Rusija oficialiai nepaskelbė Ukrainai karo, nėra kliūtis – pagal 1949 metų Ženevos konvencijos 2 straipsnį, tam pakanka vien okupacijos fakto. (Už konsultaciją dėkoju tarptautinės teisės specialistui, ukrainiečių kilmės estų profesoriui Evhenui Tsybulenko.) Deja, Ukraina šia savo teise nesinaudoja. Per visą laiką, kiek vyksta karas – nė vienos diversijos, neskaitant piešinių ant sienų (už kuriuos Rusijoje, beje, sodina keleriems metams).
Rugpjūčio 7 dieną penki girti rusų desantininkai Krymo mieste Armianske apšaudė automobilį, kuriuo važiavo turkas meschetinas Chafizas Muchamadovas ir jo pažįstama (abu buvo sužaloti, o į Muchamadovą pataikė net 7 kulkos!) ir paspruko iš įvykio vietos. Būtent juos ir teko gaudyti FSB. Tą pačią dieną netoliese įvyko susišaudymas tarp Karinių oro pajėgų desantininkų ir FSB agentų, nes jie, neva, „vieni kitų neatpažino“, nors visai tikėtina, kad šiame susišaudyme dalyvavo ta pati penkeriukė. Tik štai jų per Rusijos televizijas neparodysi (gali būti, kad „herojiškai žuvęs“ per tariamas diversijas Karinių oro pajėgų kontraktininkas Syčevas buvo vienas iš tų penkių).
Žinoma, kad šios girtos šiukšlės nevykdė kažkieno įsakymo, o tiesiog taip elgėsi vedini savo bukumo ir žiaurumo. Tačiau viršus nesuprato, kad tai ne ta operacija, kuri buvo rengiama. O kai suprato, neigti jau buvo per vėlu, ratas jau pradėjo suktis. Lyg ir buvo bandyta veikti pagal scenarijų, tačiau falstartas tam ir yra falstartas – karinės pajėgos nebuvo pasirengusios, pastatyti Vakarus prieš faktą nepavyko. Dabar bandoma išgelbėti reputacijos likučius, areštuojant nekaltus žmones ir kuriant kažkokias absurdo pasakas. Visa strateginė operacija sugriuvo dėl saujelės girtų kareivių. Ir tai yra praktiškai viskas, ką reikia žinoti apie Rusijos karinį potencialą.
Jurijus Nesterenka
