Nelyubov/Loveless
Režisavo:Andrejus Zviagintsevas. Vaidina: Maryana Spivak, Aleksey Rozin, Matvey Novikov, Marina Vasilyeva, Andris Keišs
Andrejus Zviagintsevas nėra „patogus“ režisierius Rusijos valdžiai. Užuot kūręs kokius nors Kultūros rėmimo fondo finansuojamus propagandinius filmus apie Krymą ar 1940-aisiais nuo fašistų „išgelbėtas“ Baltijos valstybes, jis tą patį Kultūros rėmimo fondą verčia po laiko susizgribti ir atgaline data peržiūrėti savo sprendimus bei griežtinti finansavimo tvarką – esą, finansavimą derėtų skirti patriotiškesniems projektams, o ne tokiems kaip Zviagintsevo „Leviatanas“ (2014 m.). Bet vis tik kažkaip tie nepatogūs Zviagintsevo filmai, kuriuose Rusija vaizduojama tokia, kokia yra – be fanfarų, o su ištisai pūliuojančiomis socialinėmis žaizdomis, praslysta pro cenzorių tinklą ir sulaukia pripažinimo pasaulyje. O tada ir pati Rusija pasižiūri į tai pro pirštus ir daug ką (at)leidžia. Na, gal ir ne tiek daug, kiek norėtų pats Zviagintsevas, tačiau daugiau nei kitiems, mažesnio kalibro režisieriams.
Zviagintsevo filmografijoje – tik penki ilgametražiai filmai, tačiau kiekvienas jų yra pažymėtas kokybės ženklu, kurį patvirtina ir garbingi apdovanojimai ar nominacijos. 2003 m. pasirodęs debiutinis mistinis draminis trileris „Sugrįžimas“ iš karto buvo nominuotas Auksiniam gaubliui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Po jo sekusi drama „Išvarymas“ (2007 m.) jau varžėsi Kanuose dėl Auksinės palmės šakelės, o šiame filme vaidinęs Konstantinas Lavronenka buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. 2011 m. drama „Jelena“ paralelinėje Kanų festivalio konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ apdovanota Specialiuoju žiuri prizu. Kalbant apie jau minėto „Leviatano“ apdovanojimus, užtenka paminėti Oskaro nominaciją geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, analogiškoje kategorijoje laimėtą Auksinį gaublį ir Kanų festivalio prizą už geriausią scenarijų, neskaitant dar 31 apdovanojimo ir 43 nominacijų. Panašu, kad į Oskaro nominaciją taikosi ir šiemetiniame Kanų kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu apdovanota drama „Nemeilė“.
Ženia (Maryana Spivak) ir Borisas (Aleksey Rozin) skiriasi. Negražiai, necivilizuotai, su keiksmais ir durų trankymais. O už tų trankomų durų visiškai nuošaly lieka jų dvylikametis sūnus Alioša (Matvey Novikov) – pamirštas vaikas, kurio tėvams nelabai reikia, mat kiekvienas iš sutuoktinių intensyviai plėtoja naujus intymius santykius: Borisas – su jaunesne ir labai nėščia Maša (Marina Vasilyeva), o Ženia – su vyresniu inteligentišku ir turtingu verslininku Antonu (Andris Keišs). Tėvai tiesiog nepastebi, kaip vieną dieną Alioša dingsta – jiems pranešama, kad sūnus nepasirodė mokykloje. Kadangi policija atvirai prisipažįsta bent kol kas neketinanti nieko imtis, Ženia ir Borisas dėl dingusio Aliošos kreipiasi į savanorius gelbėtojus. Prasideda berniuko paieškos…
„Nemeilė“ nėra tik pasakojimas apie civilizuotai išsiskirti nesugebančią porą. Ji kapsto giliau ir rodo, kad iš nemeilės meilė negali atsirasti. Ženia ištekėjo už Boriso, nors jo nemylėjo – tai buvo jai vienintelis būdas pabėgti nuo valdingos motinos, iš kurios pati Ženia nei meilės, nei švelnumo, nei gražių žodžių nepatyrė. Borisui Ženia taipogi buvo tik patogi. Iš tokio ryšio gimęs Alioša taip pat nebuvo laukiamas kūdikis, o svarstant jo likimą po skyrybų dažnai minimas internatas. „Nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis“, tačiau tarp Ženios ir Boriso nėra neapykantos, nes niekada nebuvo meilės. Tik nemeilė – tokia pat šalta ir atšiauri, kaip kad viltis rasti gyvą Aliošą vis storiau dengiantis sniegas. Tuo pačiu Zviagintsevas šią porą naudoja kaip Rusijos visuomenės – atšiaurios, svetimos vieni kitiems, nejautrios, abejingos, pasinėrusios į nereikšmingus pašalinius dalykus (tokius kaip rūpinimasis savo įvaizdžiu darbe ar besaikis naršymas mobiliajame telefone) ir taip pačiai sau netikėtai prarandančios kai ką itin svarbaus.
Jei „Nemeilė“ būtų Holivudo filmas, šiuos personažus vaiko dingimas suvienytų. Tai būtų filmas su aiškiu moralu, baksnojantis, kad štai, kasdienybėje mūsų dėmesį nukreipia smulkmenos ir tik nelaimė gali vėl padėti suvokti, ką labiausiai turime branginti ir kokie paiki iki tol buvome. Tačiau čia ne sapnų fabrikas ir ne svajonių šalis – čia Rusija su nuoga pilka realybe, jau ir taip pakankamai slegiančia ir desperatiška, tačiau vedančia į dar didesnę depresiją ir neviltį. Rimtojo kino mėgėjams „Nemeilė“ turėtų tapti vienu didžiausių šių metų atradimų.
